Telšių apskrities viršininko administracija, suderinusi su apskrities savivaldybių merais, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai išsiuntė raštišką rekomendaciją ir siūlymą ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanoti Telšių apskrities daugiavaikes motinas. Tarp jų – ir Plungės miesto gyventoją Janiną Bružienę, užauginusią devynis vaikus. Medaliais motinos apdovanojamos ne tik už tai, kad pagimdė, užaugino vaikus, bet ir išauklėjo juos dorais žmonėmis, piliečiais.
Tarpduryje mus pasitiko dar jaunyvo veido, tamsių akių ir visai žvali, gerai nusiteikusi moteris. „Aš ir esu Janina Bružienė, užauginusi devynis vaikus, – sakė ji. – Visi vaikai buvo laukiami ir gimė iš meilės“.
Abi dar kartą smagiai nusijuokėm, nes aš buvau iš anksto pranešusi, kokiu tikslu pas ją važiuoju. Rašant apie žmones, visokių staigmenų pasitaiko, tačiau moterys, pagimdžiusios ir užauginusios būrį vaikų, paprastai atrodo šiek tiek suvargusios, rūpesčių ir vargų nukamuotos.
Ponia Janina – kitokia. Žvelgi į ją ir galvoji, kad jos gyvenimas buvo nesunkus, o auginami vaikai vien laimę teikė. Paklausta, kaip savo gyvenimą nugyveno, moteris netikėtai atsidūsta… Gimė Lankos Lauko kaime, kurio dabar net ženklo nėra. Tėvų neatsimena, neturi nei brolių, nei seserų, tačiau su meile ir pagarba prisimena globėjus, kurie, be savo šešių vaikų, užaugino ir ją – į savo pastogę priėmę vos pusės metukų amžiaus.
Moteris susimąsto ir sako, kad tai ir buvę jos tėvai, mylėję ją labiau nei tikrus savo vaikus. Tuo pačiu atsakė ir ji. Ne, pas svetimus tarnauti neteko, nes darbo užteko ir namuose, mat jos įtėvių ūkis buvo stambokas. Mergaitė, baigusi keturias vietos pradinės mokyklėlės klases, tada ir kibo į darbus namuose. Jaunystė prabėgo lyg tas sraunus upelis. Tiesa, nelengva buvo, ypač pokario metais.
Ir štai atėjo meilė – nelaukta, netikėta… Kazimierą iš Kepurėnų kaimo pažinojo seniai, tačiau į širdį jis krito gerokai vėliau. Tylus, ramus, beturtis, našlaitis – kaip ir ji. Susidraugavo pamažu, bet taip tvirtai, kad išskirti niekas net nebandė. Tuoktis į bažnyčią, prisimena Janina, važiavo arkliais, bet didelio baliaus nebuvo. Apsigyveno ten pat, pas ją užauginusius žmones, tik kitame trobos gale. Jau, ko gero, buvo kolūkiai, moteris aiškiai neprisimena. Gal geriau prisimena nedidukę trobelę, kurią buvo išsinuomoję iš žmonių, apsigyvenusių Telšiuose. Tiesa, persikraustė ten jau su pirmagimiu ant rankų.
Ilgokai ten gyveno. Kurį laiką dirbo kolūkyje – ir kiaules šėrė, ir karves melžė, bet vienas po kito gimę vaikai reikalavo priežiūros. O Janina buvo iš tų rūpestingų mamų, kurių vaikai ne tik pamaitinti, bet ir nuprausti, prižiūrėti. Visi gimė sveiki ir gražūs, tik paskutinysis – dešimtasis – svėręs apie 6 kilogramus, vos mamos į kapus nenuvarė ir pats gimė nebegyvas.
Moteris sako, kad užaugino devynis, būtų užauginusi ir dešimt, tik va ta nelaimė…
Beveik po 12 metų nusipirko erdvią, gražią sodybą. Ją prižiūrėjo ir puoselėjo taip, kad kiekvienas, eidamas pro šalį, neiškęsdavo nepagyręs.
Augo vaikai. Mamai tapo vis lengviau namuose suktis. Užaugo šešios dukros ir trys sūnūs, tad ir amžinybėn iškeliavus gyvenimo draugui, gyvenimas netapo labai nykus, nes šalia buvo vaikai. Vieni jau suaugę, kiti – jaunesni. Tačiau vaikai užauga ir pasklinda po pasaulį, o tėvai lieka vieni…
Užauginusi gražų būrį vaikų, Janina vieniša likti nenorėjo, o ir vaikai neleido. Visi, susirinkę draugėn, nusprendė, kad mama gyvens pas plungiškį sūnų, juolab kad šis augino dvi neįgalias dukrytes, tad gerosios močiutės žvilgsnis visada praverčia.
Janina gyvena atskirai, turi savo gražų butuką, erdvią virtuvę, kurioje ir šeimininkauja, žiūri televizorių, skaito spaudą. Moteris labai laukia vasaros, kai galės sodinti gėles, rūpintis veja, krūmeliais. Be žalumos, be augalų ji gyventi negali. Gaila sūnaus, kuris neseniai neteko darbo, o marti nuolatos rūpinasi dukrelėmis.
Vaikai nepamiršta mamos. Tiesa, viena dukra gyvena ir dirba Anglijoje, kita – Airijoje, trečia – Plungėje. Motinai labiausiai širdį skauda dėl nenusisekusio vieno sūnaus gyvenimo: nelaimės metu neteko kojos, o ir šeimoje turi problemų. Kiti vaikai gyvena netoliese: Telšiuose, Lieplaukėje, Plungėje.
Myli moteris savo vaikus, visi jai geri, geros marčios, geri žentai. O gal kai pati visus myli, visiems gera, tad šie jai tuo pačiu atsako. Staiga Janina nusišypso ir sako, jog būtų anūkus pamiršus. Jų turi 20, o proanūkių – 10. Kai susirenka visi būrin, tai ir erdvioje virtuvėje netelpa. O susirenka per Kūčias, Motinos dieną, Jonines. Moteris atsidžiaugti negali – visi geri, visi gražūs. Kartais pagalvoja: „Jeigu amžiną atilsį vyras būtų gyvas, tai džiaugtųsi!“
O prieš akis – kelionė ir medalio įteikimas. Moteris tik galvą kraipo – įdomu, koks tas medalis bus?..
