Plungiškė Aušra Daubarienė, kiek save prisimena, visada prieš Velykas margina kiaušinius. Tai ji sako daranti nuo kokių ketverių ar penkerių metukų, o išmoko iš mamos, ši – iš savo mamos. Taigi velykinių kiaušinių marginimo tradicija keliauja iš kartos į kartą.
Plungės nakvynės namuose socialinio darbuotojo padėjėja dirbanti Aušra sakė nesuskaičiuosianti, kiek šimtų ar tūkstančių kiaušinių yra išmarginusi. Tiesa, margučių ji nepardavinėja, dažo tik giminaičiams, draugams, kolegoms. Norinčiųjų visa eilė susidaro, todėl prieš Velykų sekmadienį visą savaitę Aušros namuose kvepia kaitinamu vašku. Mat kiaušinius ji margina būtent pagal šią technologiją.
Pasak Aušros, jai esą gražu, kai kiaušinius dažo svogūnų laiškais, privyniojant įvairių žiedelių, lapelių, kruopų, taip pat kai ornamentai peiliuku išskutinėjami jau nudažyto kiaušinio lukšte. Tačiau pati naudoja ir propaguoja tik iš senų laikų atkeliavusią marginimo vašku technologiją. Taip esą kiaušinius dažiusi jos močiutė Julijona Zmitrienė, taip marginanti ir mama, buvusi mokytoja Zofija Vilkienė.
Aušros teigimu, neretai kiaušinių marginimui tenka paskirti visą savaitę prieš Velykas. „Vienais metais kartu su seserimi ir mama net tris šimtus kiaušinių nudažėme. Tai, ko gero, buvo rekordas. Tiesa, sesuo dar ir dabar po šimtą nudažo. Aš – kiek mažiau“, – pasakojo A. Daubarienė.
Pernai Aušra marginti kiaušinius mokino nakvynės namų ir moterų krizių centro darbuotojus, šiemet – kultūros centro audimo klubo moteris. Pasak A. Daubarienės, dabar yra įvairiausių dažų, lipdukų ir kitų priemonių, kuriomis kiaušinius marginti labai lengva, greita ir paprasta. Marginimas vašku ne toks spartus – reikia ir laiko, ir kantrybės, ir fantazijos. Tačiau tai tradicija, kurią norisi saugoti, puoselėti ir perduoti kitiems.
Anot Aušros, kiaušiniai vašku marginami nuo seno. Ornamentą pasirenka pats dažytojas, tačiau dažniausiai piešiamos saulutės, karklų šakelės, simbolizuojančios gamtos atbudimą. „Kiaušinius dažniausiai margindavo merginos ir moterys, kurios į ornamentus sudėdavo visą savo išmonę, svajones“, – kalbėjo Aušra.
A. Daubarienės teigimu, marginti kiaušinius vašku didelių meninių sugebėjimų nereikia. Būtinos tik priemonės ir kantrybė, o dirbant ir įgūdžių atsiranda, ranka paklusniau ir laisviau ornamentus vedžioja.
Kiaušiniams marginti reikia metaliniame indelyje išlydyto vaško ar parafino, kuris nuolat turi būti karštas, todėl reikia laikyti arba ant lengvos ugnies, arba virš verdančio vandens indo. Dar reikia į medinį laikiklį (tinka ir pieštuko galas) įtvirtintos adatėlės apvaliu galu. Dirbti, kaip perspėjo Aušra, būtina labai švariomis rankomis, be to, reikia nuolat jas plauti. Reikalingi keli stiklainiai, kuriuose – vandenyje išmaišyti skirtingų spalvų dažai. Kad jie geriau įsigertų, į stiklainius reikia šliukštelėti ir acto. Dar reikia švarių skudurėlių.
Kiaušiniai turi būti išvirti ir dar šiek tiek šilti. Aišku, labiausiai tinka balti. Iš adatėlės pasigamintą „pieštuką“ mirkome į karštą vašką ir kuo skubiau (kad nesustingtų) nešame jį ant kiaušinio. Dėliojame norimą ornamentą ir stengiamės ranka nenubraukti to, kas jau padaryta. Vašku apipieštą kiaušinį merkiame į dažus, laikome, kol įsigers spalva. Išimame šaukštu ir dedame ant švaraus skudurėlio. Kiaušinis turi natūraliai nudžiūti. Kai sausas, kišame prie ugnies, patirpdome vaškinius ornamentus ir skudurėliu nutriname. Kai vaško nelieka, kiaušinį ištepame riebalais – lašinio gabalėliu arba aliejumi. Tada jis ir ornamentuotas, ir gražiai blizga. Pabandykit!
