Kasdien bendraudami su lankytojais ir teikdami jiems paslaugas susiduriame su įvairiais jų poreikiais. Vis dažniau mūsų paslaugomis naudojasi ir ta visuomenės dalis, kuri iki šiol yra tarsi atstumta, apie kurią nepatogu kalbėti ir kurią priimti vis dar ne visi esame pasiruošę. Apie ką šis straipsnis? Ogi apie kitokį pasaulį šalia mūsų, apie labai svarbią mūsų visuomenės dalį – neįgaliuosius.
Kovo 15 dieną Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos (ŽNPD) Lankytojų aptarnavimo skyriaus darbuotojos vyko susipažinti su Kretingos dienos veiklos centru (DVC). Direkcijos draugystė su DVC užsimezgė netikėtai, kai pastarasis kreipėsi norėdamas surengti savo ugdytinių kūrybos darbų parodą (paroda šiuo metu veikia Platelių dvaro svirne). Kadangi vis dažniau mūsų paslaugomis naudojasi įvairią negalią turintys žmonės, nusprendėme daugiau sužinoti apie šios įstaigos veiklą, tikėdamiesi, kad bus naudinga įgyti daugiau žinių bendravimo su neįgaliaisiais srityje.
DVC aplankyti vyko tiesiogiai su lankytojais dirbančios ŽNPD darbuotojos. Jas pasitiko įstaigos direktorė Birutė Viskontienė, socialinės darbuotojos Laura Keblienė ir Rita Bendikienė. Jos viso susitikimo metu su didžiuliu nuoširdumu ir užsidegimu pasakojo apie centro veiklą.
Kretingos dienos veiklos centras – tai socialinės globos įstaiga, teikianti socialinės globos paslaugas suaugusiems asmenims, turintiems proto, psichinę ir fizinę negalią. Pagrindinis jo tikslas – užtikrinti socialinę globą jos reikalingiems įvairią negalią turintiems asmenims, siekiant didesnio savarankiškumo visose jų gyvenimo srityse ir integracijos į visuomeninį gyvenimą. Šiuo metu DVC lanko 43 suaugę neįgalūs asmenys, kurių darbingumo lygis nuo 0 iki 55 proc.
DVC darbuotojai nuolat dalyvauja įvairiuose projektuose stengdamiesi sudaryti kuo geresnes sąlygas savo klientams. Visai neseniai projekto lėšomis atnaujinta įstaigos infrastruktūra, ji pritaikyta, kad neįgaliesiems būtų patogu judėti, orientuotis ir dalyvauti visoje veikloje. Centro jaukumas nustebino, be pritaikymo neįgaliesiems (Brailio ir taktiliniai užrašai, sensorinis kambarys ir kt.), visos laisvos erdvės yra užpildytos nuostabiais ugdytinių meno darbais. Lankantis veiklos patalpose sužavėjo užsiėmimų įvairovė ir neįgaliųjų meniniai gebėjimai. Teikiamos kineziterapijos, sporto paslaugos, mokoma kompiuterinio raštingumo, siuvama, piešiama, lipdomi keramikos dirbiniai, užsiimama floristika ir t. t. Sunku būtų patikėti, kad visa tai daro žmonės, turintys negalią, jei jų pačių nebūtų buvę užsiėmimuose viešnagės dieną.
Viskas atrodo labai gražu, bet tik darbuotojai žino, kiek pastangų reikia įdėti, kad ugdytinius galėtų sudominti veikla, kuri jiems teiktų džiaugsmo, būtų naudinga ir padėtų tobulėti. Pasak B. Viskontienės, bendraujant su šiais žmonėmis reikia pamiršti save ir savo poreikius ir išmokti susitelkti į kitą žmogų. Jos teigimu, tie, kurie nors trumpam pabendrauja su įstaigos klientais, perkrato savo gyvenimo vertybes, pradeda žiūrėti į pasaulį kitu kampu ir suvokia, kad šalia mums įprasto pasaulio egzistuoja visai kitas – sunkus ir sudėtingas, bet lygiai taip pat norintis būti visuomenės dalimi.
Tikimės, kad užsimezgęs ryšys su DVC bus tvirtas ir ilgalaikis, o jų žinias ir patirtį galėsime pritaikyti savo veikloje.
