Šiandien gyvename informacijos gausos laikais – naujienos, pranešimai ir įvairūs įrašai mus pasiekia vos per kelias sekundes. Tačiau ne visa internete skleidžiama informacija yra patikima.
Tad kaip mus veikia dezinformacija ir kaip ją atpažinti, pasakoja Vytauto Didžiojo universiteto doktorantas, jaunesnysis mokslo tyrėjas, DIGIRES komandos narys Darius Remeika:
– Klaidinga būtų manyti, kad dezinformacija patiki tik neišsilavinę ar mažai informacijos turintys žmonės. Mes visi esame pažeidžiami, nes sprendimus priimame ne vien racionaliai. Mūsų vertinimą veikia ankstesnė patirtis, įsitikinimai, emocijos, pasitikėjimas informacijos šaltiniu ir net nuovargis.
Ypač lengvai priimame informaciją, kuri patvirtina tai, kuo jau tikime. Institucijomis nepasitikintis žmogus gali lengviau patikėti anoniminiu įrašu, esą „valdžia slepia tikrą informaciją“. O konkretų politiką palaikantis rinkėjas gali nepatikrinti jo konkurentą kaltinančio įrašo, nors tam nepateikta jokių įrodymų. Savo įsitikinimus patvirtinančiai informacijai dažnai taikome mažesnius patikimumo reikalavimus.
Dezinformacijos kūrėjai tuo naudojasi. Jie nebūtinai siekia, kad patikėtume vienu konkrečiu melu. Kartais tikslas – sukelti bendrą nepasitikėjimą: žiniasklaida meluoja, ekspertai susitarę, institucijos viską slepia, o rinkimai vis tiek nieko nekeičia. Kai žmogus pradeda abejoti visais informacijos šaltiniais, jam tampa sunkiau priimti pagrįstus sprendimus.
Ypač pavojingi krizės, karo, epidemijų, nelaimių ar politinės įtampos laikotarpiai. Tokiu metu patiriame daugiau nerimo, o patikimos informacijos dažnai trūksta. Informacijos spragą gali greitai užpildyti anoniminė balso žinutė apie tariamai gresiantį pavojų, raginimas skubiai kaupti degalus ar nepatvirtintas pranešimas apie uždarytus kelius. Žmonės tuo dalijasi norėdami perspėti artimuosius, tačiau geri ketinimai neapsaugo nuo klaidingos informacijos platinimo.
Kaip atpažinti galimą manipuliaciją? Vieno universalaus dezinformacijos požymio nėra, tačiau įtarimą turėtų kelti keli pasikartojantys signalai.
Pirmasis – itin stipri emocinė reakcija. Jei perskaitę, kad „jau rytoj bus atimtos žmonių santaupos“, akimirksniu pajuntame baimę ir norą įspėti kitus, verta sustoti. Emocijos neįrodo, kad informacija klaidinga, tačiau gali sumažinti mūsų kritiškumą.
Antrasis – kategoriškas ir supriešinantis pasakojimas. Frazės „visa žiniasklaida meluoja“, „tik čia skelbiama tiesa“ ar „visi ekspertai papirkti“ kuria išskirtinio žinojimo įspūdį ir iš anksto atmeta galimybę tikrinti informaciją kituose šaltiniuose.
Trečiasis – neaiškus šaltinis. Teiginiai „mano pažįstamas dirba ministerijoje“, „persiuntė ligoninės darbuotoja“ ar „apie tai pranešė vienas karininkas“ nėra patikimi įrodymai. Reikėtų patikrinti, kas paskelbė informaciją, ar nurodytas autorius, kada sukurta paskyra ir ką ji skelbė anksčiau.
Ketvirtasis – trūkstamas kontekstas. Nuotrauka, kurioje matyti karinė technika Lietuvos kelyje, gali būti tikra, tačiau tai savaime neįrodo, kad prasidėjo mobilizacija – galbūt vyksta iš anksto paskelbtos pratybos. Vertinant statistiką taip pat būtina žinoti laikotarpį, duomenų šaltinį ir su kuo rezultatai lyginami.
Penktasis – raginimas veikti nedelsiant: „dalinkitės, kol neištrynė“, „persiųskite visiems“, „rytoj bus per vėlu“. Skubos kūrimas mažina tikimybę, kad sustosime ir patikrinsime informaciją.
