Praėjusį sekmadienį Plungės kultūros centras plungiškius pakvietė į trečiąjį pašnekesių ciklo „Prie arbatos“ renginį –
adventinį susitikimą su dvasininkais. Pašnekesiuose dalyvavo svečias iš Vilniaus –
Visų Šventųjų bažnyčios rezidentas ir Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ priklausomų asmenų reintegracinės bendruomenės „Aš esu“ vadovas Kęstutis Dvareckas bei Plungės Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas dekanas Julius Meškauskas.
Plungės kultūros centras šį sezoną įgyvendina naujovę – kiekvieną mėnesį plungiškiams pasiūlo nemokamą renginį. Į jį reikia atsinešti tik… mėgstamą arbatos puodelį. Pačios arbatos, jaukią aplinką ir įdomių pašnekesių žiūrovai randa vietoje.
Spalį surengtas susitikimas su režisieriumi Povilu Gaidžiu ir aktore Elena Gaigalaite. Lapkritį kultūros centre sulaukta tikro anšlago, mat vyko nemokamas susitikimas su gydytoja, netradicinės medicinos propaguotoja, žurnaliste, populiarių knygų autore Filomena Taunyte. Į pastarąjį renginį sugužėjo keli šimtai plungiškių. Na, o gruodį visi norintieji pakviesti į adventinius pašnekesius su kunigais.
Prieš prasidedant dvasininkų ir plungiškių pokalbiui, pasirodė kultūros centro folkloro ansamblis „Gondinga“, eiles skaitė vaikų ir jaunimo renginių organizavimo klubas „Menadė“.
Kaip sakė kunigas K. Dvareckas, Adventas – tai laikas, kai reikėtų susikaupti, daugiau mąstyti, bandyti pažinti save ir priartėti prie Dievo. Pats svečias iš Vilniaus gana drąsiai dalijosi savo mintimis ir prisiminimais apie dievobaimingumą, asmeninius paklydimus ir grįžimą pas Dievą. Tiesa, dvasininko atvirumas kiek stebino susirinkusiuosius, mat daugeliui buvo neįprasta girdėti kunigą prisipažįstant ėjus paklydimo keliu ir pasakojant, kaip jis iš viso to išsikapstė.
Kunigas Kęstutis asmeniniais potyriais dalijosi nieko neslėpdamas. Jis sakė nuo vaikystės save suvokęs kaip blogą sutvėrimą. Kadangi močiutė jam buvo įskiepijusi Dievo baimės jausmą (sakydama, kad už visas piktadarystes bus baudžiamas Dievo), jis suvokė ir tai, kad reikia daryti kažką tokio, kad pelnytų Aukščiausiojo malonę.
Anot dvasininko, jam labai skaudėję nuo veidmainystės, kad žmonių akyse jis stengiasi būti geras, o kai niekas nemato, jis jautėsi esąs blogas. Tas skausmas ir buvęs postūmis svaigintis alkoholiu. Kaip pasakojo kunigas Kęstutis, daug kam sunku net patikėti, kad ir dvasininkas gali suklupti. Maža to, jis netgi puoselėjęs mintį nusižudyti, tačiau šios beprotybės jam pavykę išvengti.
K. Dvareckas, pasakodamas apie sudėtingus ir skausmingus dalykus, sugebėjo ir humoro bei saviironijos įterpti: „Mane vis kamavo klausimas, kas aš esu Dievui. Nuolat prašiau, kad jis atsiųstų mano kokį ženklą, atsakymą. Sakiau jam: esu blogas ir nesitikiu iš tavęs jokių meilių, bet atsakyk, ar bent jau toleruoji mane.“ Kunigas sakė netrukus ženklo sulaukęs – melsdamasis koplyčioje, jis tarsi išgirdęs Dievo atsakymą: „Tu esi mano mylimas vaikas.“ Ir nuo tada daug kas pasikeitę.
„Šiandien galiu pasakyti, kad daryti nuodėmes yra normalu, kad tai – ne tragedija. Kur kas blogiau, jei neprisipažįsti, kad nusidedi“, – kalbėjo dvasininkas. Ir praeityje siųstus sunkius išbandymus dabar kunigas vertinąs jau kitaip. Anot jo, jei susiduri su sunkumais, tai tikrai nereiškia, kad Dievas nuo tavęs nusigręžia, nori sugniuždyti. Atvirkščiai – jis nori tave sustiprinti, užgrūdinti, apvalyti nuo to, kas tau nebūtina. „Nes gyvendamas į sielą prisirenki visokiausių sąšlavų, daliji save ir savo laiką žmonėms, kurie to nevertina, investuoji save į nereikšmingus santykius“, – kalbėjo kunigas Kęstutis.
Pasak svečio, dabar jis net meldžiasi kitaip. Anksčiau tai buvę kažkaip dirbtina: nuspręsdavęs, kad reikia pasimelsti, užsidegdavęs žvakę ir išberdavęs iš anksto paruoštą ir apgalvotą tekstą. Dabar tai esąs pokalbis – su Dievu apie save. „Tiesiog kalbuosi su juo. Ir niekur neskubu, nes Dievo nebebijau.“
Kylančias problemas, sunkumus kunigas Kęstutis vertina kaip pratimukus. „Kai turiu problemą, sakau Dievui: „Na, Dieve, prisidirbau, dabar prašau ir laukiu, kad išvestum mane.“ K. Dvareckas baigė palinkėjimu: „Dievas mane išvedė. Ir jums linkiu drąsos pasiduoti Dievo vedimui. Leiskite jam išvesti jus iš visų sunkumų ir taip bus geriau negu bandysite patys, be jo pagalbos, ieškoti išeities.“
Jam antrino ir klebonas dekanas J. Meškauskas, sakydamas, kad Adventas – pats laikas kreiptis į Dievą bei atsigręžti į artimiausius sau žmones, atsiprašyti jų, skirti daugiau dėmesio. Anot klebono, atsiprašymas – ne pasiteisinimas, o supratimas, kad padarei kažką ne taip.
Nuo seno Adventas žemaičiams – susikaupimo, laukimo, apmąstymo laikas. Tad ir pašnekesiai „Prie arbatos“ – tų senųjų tradicijų tąsa, galimybė atsigęžti į save.
