1939 metais gimęs Bronislovas Gricius gyvena senatvės pilnatvėje. Savame name, savame kieme. Dar apsisodino šiltnamį ir nemažą daržą. Gyvena Mažeikių mieste – viską be vargo galėtų nusipirkti ir parduotuvėje, bet nemoka sėdėti be darbo ir žiūrėdamas per langą laukti smerties. Lieka laiko ir televizoriui, ir laikraščiui.
Pats gimęs šešių vaikų šeimoje, užaugino du: dukrą Almą ir sūnų Vidmantą. Dukra gyvena ten pat, Mažeikiuose, o sūnus išėjo į kunigus ir nuolatinės gyvenamos vietos neturi.
Ir pakalbėsim šiandien su Bronislovu apie viską iš eilės.
VAIKYSTĖS DIENELĖS KETŪNUOSE
Ketūnai – didelis kaimas. Pradžioje tėvai rindavojo (nuomojosi) trobą ant sankryžos kaimo pradžioje, po metų išsikraustė į pačius Ketūnus – rindavojo kitą trobą. Taupė ir ruošėsi pirkti. Keitėsi valdžios, keitėsi pinigai. Ką už sutaupytus benupirksi. Prapuolė. Per karą mirė tėvo brolis, paliko mums 2 hektarus žemės. Ant tos žemės tėvas pradėjo statytis. Gal tai buvo 1944 metai…
Vaikystė mano buvo labai bloga. Visada buvom alkani. Užėjus rusams, viską atėmė. 1949 metais suvarė į kolchozą, kuris vadinosi „Pirmoji vaga“. Žmonėms viską atėmė, o mes nieko neturėjom. Tik arklį, kurį tėvas suspėjo Žemaičių Kalvarijoje parduoti. Gavęs pinigų, nusipirko kumelį.
Bočeliai pasiligojo iš širdies skausmo ir rūpesčių. Augom šeši vaikai, bet dvi mergelės mirė. Abidvi augo tik iki pusantrų metų. Palaidotos Grūstėje kaip ir bočeliai, kaip ir visi mūsų mirę giminės. Likom ir užaugom trys broliai ir sesuo.
Tėvas buvo kalvis, o mama prie namų darbavosi. Buvo dar ir kolkozo normos. Gerai atsimenu pokario laikus. Į kolūkius varu suvaryti, visa ko netekę, žmonės bijojo iš miško ateinančių partizanų, nes jie visada buvo alkani ir pasiimdavo ką radę.
Atėję stribokai kaltino, kam miškinius šeriam. Aš tą mačiau, nors iš mūsų nei vieni, nei kiti nieko negavo – patys badmiriavom.
Šeimoje buvau vyriausias, tai pabaigiau tik keturias klases, nes visur buvau siuntinėjamas. Mama prie darbų, aš – prie vaikų. Nebėra žibalo, mama siunčia į Sedą parnešti. Nebėra duonos ar druskos, ne kas nors kitas, o vėl aš einu į Sedą. Prie duonos buvo tokios eilės, kad iš vakaro kartais išeidavau. Visada visur ėjau basas. Žiemai tėvas nagines paraukdavo ir su klumpėm vaikščiojom. Einant į trečią klasę man nupirko pirmus batus.
Į bažnyčią ėjom visi basi. Ketūnų bažnytėlėje būdavo tik majavos ir Šv. Stanislovo atlaidai, o kiekvieną sekmadienį Sedos bažnyčion ėjom. Buvom auginami pamaldūs, ypač mama buvo dievobaiminga.
PRISIMINIMAI APIE KETŪNŲ KOPLYČIĄ
Zakristijonu bažnytėlėj buvo mano bočius, o prieš jį buvo Nabažas. Sovietmečiu koplytėlė buvo uždaryta. Koplytėlė buvo tvirta, graži, prižiūrėta. Po karo buvo uždengtas naujai stogas. Aš pats su bočeliu važiavom per kaimą rinkdami stogui skiedras.
Viduj atsisėsti buvo suolai. Kasmet bažnytėlėj vykdavo Šv. Stanislovo atlaidai. Smetonos laikais gal dažniau vykdavo pamaldos, bet po karo tai tik atlaidai. Petronėlė Girdvainytė iš Sedos ateidavo papuošti atlaidams bažnytėlės, apkaišydavo obelų žiedais. Mano mama išplaudavo grindis, langus, nugrėbdavom aplinką, kad būtų švaru, gražu. Bočelis su arkliais parveždavo vargonus, o ūkininkai su gražiai įmitusiais arkliais parveždavo kunigą iš Sedos. Gegužės mėnesį žmonės susirinkdavo per pokaitį (pietų metu) į gegužines pamaldas. Bočelis atrakindavo bažnytėlės duris, ateidavo giedoriai Liudvinskiai – kai užgiedodavo, skambėdavo laukai.
JAUNYSTĖS IR DARBO METAI
Atsimenu, į kariuomenę išėjau 1958 metų rugsėjo 29 dieną, o grįžau 1962 metų vasarį. Tarnavau Drezdene. Ilga buvo tarnyba.
Kai grįžau, tėvai buvo dar gyvi. Įsidarbinau durpyne. Apie 1970 metus ėjo melioracija, nušluodama Ketūnų kaimą. Tėvai išėjo gyventi į Plinkšius. O aš nusižiūrėjau sau panelę – Almą Gintvainytę. Susituokėme. Ketūnuose gimė abu mūsų vaikai. Kai Mažeikiuose kartu su uošviais pasistatėme namą, duktė Alma nuėjo į penktą klasę, o sūnus Vidmantas į pirmą. Uošviai apsigyveno pirmame aukšte, o mes – antrame.
Mažeikiuose įsidarbinau kompresorių gamykloje. Mokslų jokių nebuvau baigęs, bet turėjau polinkį į meistrystę. Variklių ceche išdirbau net 21 metus. Iš ten perėjau prie rielių, kur dirbau 11 metų. Prieš pensiją dar dirbau ligoninėje ūkio skyriuje pagalbiniu darbininku. Ligoninėje siuvėja daug metų dirbo ir žmona. Pradžioje prie drabužių lopymo. Daugiausia lopė patalynę, ypač paklodes, vėliau siuvo ir lopė ligoniams drabužius. Prieš pareidama į ligoninę siuvo sandalus Mažeikių avalynės fabrike.
SŪNAUS KELIAS Į KUNIGYSTĘ
Mano žmona buvo labai pamaldi, tai vaikus į bažnyčią vedėsi labai dažnai. Vidmantas visada nenustygdavo vietoje, kol vieną kartą pareiškė: eisiu tarnauti mišioms. Galvoju, kiek jis ten toks judrus ištvers… Bet, mūsų nuostabai, jis patarnautoju užsiliko. Susipažino su kunigais, sutarė su jais. Pirmas kunigas buvo Kazimieras Gasčiūnas, o prie kunigo Jono Gedvilos stojo į seminariją. Bandžiau atkalbėti. Mudviem su žmona vis atrodė, kad jis mažai, kad ne rimtai yra viską apgalvojęs. Kažkaip lengvai ir linksmai jam viskas klojosi. Su klebonu nuvažiavo į Kretingą susitikti su vyskupu. Viską aptarė. Kai grįžo iš kariuomenės, po savaitės jau buvo kunigų seminarijoje. Turbūt, buvo 1980 metai. Vidmantas visada turėjo daug draugų, buvo gero ir atlaidaus būdo. Telšių kunigų seminarijoje stacionare mokėsi 4 metus, o baigė seminariją neakivaizdiniu būdu, vikaraudamas Klaipėdos Šv. Kazimiero bažnyčioje.
Primicijose buvo apie 100 žmonių. Tada Mažeikiuose klebonu tarnavo kunigas Tadas Poška. Poška primicijoms davė 40 tūkstančių vagnorkių. Pas mus kieme buvo pastatytos palapinės. Buvo didelės vaišės, tik alkoholio nebuvo. Visi buvo linksmi, daug dainavo, šoko.
Antroji parapija – Šventoji. Ten sūnus jau buvo klebonu, statė bažnyčią. Labai rūpinausi ir širdį skaudėjo, kad sūnus sunkiai gyvena. Bažnyčiai išlieti buvo tik pudamentai. Neturėjo nė kur dorai gyventi, kai būdavo šalta, važiuodavo į Kretingą. Stengėmės padėti kuo galėjom: bulvių, daržovių vežėm, pinigais rėmėm. Visose šventėse, atlaiduose dalyvavom.
Dabar Vidmantas tarnauja jau trečioje savo parapijoje – yra klebonas Veiviržėnų Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje. Ir ten jis statybomis užsiima, šventorių ir bažnyčią tvarko.
KAI ŠEIMOJE YRA KUNIGAS
Anksčiau tėvams buvo didelė garbė išleisti sūnų į kunigus. Keičiantis laikams, keičiasi požiūris ir į kunigo tėvus, jo gal jokio ir nebėra. Kai mirė mano žmona, Vidmanto mama, pas jį, kaip kunigą, suvažiavo daug draugų kunigų. Ir šv. Mišias aukojo visas būrys kunigų. Gražu ir graudu buvo man pažiūrėti į savo kunigėlį…
Ir mano dukters šeima pamaldi. Jau turiu tris anūkus ir tris proanūkius. Jeigu giminėje krikštas ar šliūbas, visi pas Vidmantą važiuoja. Jeigu budynė, Vidmantas atvažiuoja mūsų palaikyti.
TARP EILUČIŲ
Gal ir nebėra to pagarbaus Smetonos laikų požiūrio į kunigus, į kunigų tėvus, bet, kad jo visai neliko, irgi nepasakysi. Tas amžinas ramybės palinkėjimas, tas balto angelo sparno palytėjimas vis tiek yra jaučiamas. Žiūri į ramiai besišypsantį seną žmogų ir bandai pamatyti jame kunigo tėvą.
Nuotr. iš asmeninio archyvo
