Kiekvienas į pasaulį žvelgiame iš savo bokšto. Ir ši laisvė matyti ir vertinti įvykius yra vienas iš demokratijos pagrindų. Žmonės laisva valia renkasi, ar lengviau saviraiškos siekti grupėje (partijoje), ar vienam. Ir šį pasirinkimą, be abejo, lemia tikslai, susiformavę įsitikinimai.
Tačiau kiekvienas turime ribą, kurios stengiamės neperžengti, jei norime išlaikyti savivertės ekvivalentą – savigarbą (nepainioti su ambicijomis!). Kartais atrodo, jog žmogus be aiškios priežasties pasielgia neprotingai, nesolidžiai. Mes tiesiog visko nežinome. Juk smerkti ir teisti visada yra lengviau, nes matomus veiksmus lengva persijoti per savo, vietinės reikšmės, filtrą. Kadangi esame pojūčių, intelekto, gyvenimo patirties ir daugelio kitų aplinkybių ribojami individai, negalime įlįsti į kito žmogaus kailį ir iki galo suvokti (tarkim, išsišokėlio) veiksmus sąlygojusias nematomas gaires. Galime pabandyti suprasti, bet ir tai priklauso nuo mūsų empatijos galimybių. Tačiau dažniausiai mes gana greiti posakyje „pasmerkti negalima pasigailėti“ padėti kablelį po pirmojo žodžio.
Išdrįsti būti savimi nėra taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Juk abejones, pastangas pažvelgti iš kito taško daugelis gali įvertinti kaip tavo silpnumą. O tai reiškia būti užkapotam stipresniųjų. Jei ne fiziškai, tai morališkai.
Vertinimas – visada šalia (dažniau – už akių). Net jeigu nepriimsi jokio sprendimo, o tik stebėsi įvykius. Ir dažniausiai toji nuomonė mums būna nepalanki (gal tai nesąmoninga konkurencija dėl vietos po saule). Ji žeidžia, skaudina, atrodo neteisinga. Ypač jei ji išsakyta viešai.
Štai ir atsirėmėme į žodį „garbė“. Kiek sulaužyta iečių dėl jos, kiek žmonių net galvas padėjo. Pasvarstykime. Ar vertas tokių aukų tavo atspindys kitų žmonių sąmonėje (ko gero, šitaip galėtumėme apibendrinti garbės sąvoką)? Juk garbė iš esmės yra išorinis asmenybės vertės rodiklis, kuris neatsiejamas nuo vertintojo „veidrodžio“ (o juk jis gali būti ir kreivas, ir suskilęs). Pripažinkime, jog vis tiek, kad ir kiek pastangų beįdėtum, tavo projekcija kito žmogaus vertybių skalėje bus iškreipta. Kur kas svarbesnė žmogui turėtų būti savigarba, kurią kontroliuoja vidinis cenzorius – sąžinė, puikiai žinanti tikrąjį jo veidą.
Štai kad ir mūsų laikraštyje publikuotas viešas Plungės rajono savivaldybės mero atsiprašymas, skirtas Seimo nariui. Turiu prisipažinti, kad, nors po laimėto Savivaldybės informacijos viešinimo konkurso ir esame susaistyti sutartimi, kurios privalu laikytis, tikrai abejojau, ar publikuoti šį vadinamąjį atsiprašymą.
Tačiau yra kita medalio pusė. Tai tiesiogiai išrinkto mero teisė kreiptis į rinkėją. Ir rinkėjo teisė žinoti, kokį merą jis išsirinko.
Ir tik vienas Dievas žino, kuris politikas juoksis paskutinis.
