Tomas Lagūnavičius
Performansas, St. Gertrud, Essen, Vokietija, 2026 m. rugpjūčio 14 d., 12:12 val.
Manifesta 16 Ruhr, „This is not a Church“
2026 m. rugpjūčio 14 d. 12:12 val. buvusioje St. Gertrud bažnyčioje Esene multidisciplininis menininkas Tomas Lagūnavičius atliko performansą „KVĖPUOK (ATMEN, BREATHE)“. Menininkas, vilkėdamas marškinėlius su užrašu „KVĖPUOK. ATMEN. BREATHE.“, stovėjo įvairiose buvusios bažnyčios erdvėse ir kvėpavo. Sąmoningai paprastas veiksmas čia tampa filosofiniu ir konceptualiu gestu, nukreiptu į žmogaus egzistencijos pagrindą.
St. Gertrud istorija šiam performansui suteikia ypatingą reikšmę. XIX a. pastatyta neoromaninė bažnyčia per Antrąjį pasaulinį karą buvo smarkiai pažeista, o 1955 m. rekonstruota. 2025 m. birželį joje įvyko paskutinės religinės pamaldos. Šiandien pastatas pereina į naują gyvenimo etapą ir tampa meno, kultūros bei švietimo erdve. Čia įsikūrusios ir Hochschule der Bildenden Künste Essen struktūros. Taigi St. Gertrud yra ne tik architektūros objektas, bet ir kultūrinės funkcijos virsmo vieta – nuo bažnyčios iki šiuolaikinio meno erdvės.
Būtent šis virsmas tampa Lagūnavičiaus performanso kontekstu.
Kas lieka, kai bažnyčia nebėra bažnyčia?
Manifesta 16 Ruhr kontekste iškeltas teiginys „This is not a Church“ kelia klausimą apie sakralinės architektūros statusą po jos religinės funkcijos praradimo. Lagūnavičiaus performansas šį klausimą išplečia:
Kas lieka žmogui, kai išnyksta tradicinė tikėjimo erdvė?
Menininkas nesirenka atsakymo per naują simbolį, naują religiją ar naują ritualinę sistemą. Jis pasirenka tai, kas yra ankstesnė už visas sistemas – kvėpavimą.
Kvėpuoti žmogus pradeda dar prieš išmokdamas kalbėti, tikėti, interpretuoti pasaulį ar priklausyti kultūrai. Kvėpavimas nepriklauso jokiai religijai. Jis neturi dogmos ir nereikalauja tikėjimo.
Todėl performanse kvėpavimas tampa paskutiniu universaliu ritualu.
„KVĖPUOK“ – egzistencinis imperatyvas
Užrašas ant marškinėlių „KVĖPUOK. ATMEN. BREATHE.“ veikia kaip minimalistinis manifestas.
„KVĖPUOK“ yra įsakymas, tačiau ne religinis. Tai įsakymas, kurio žmogus negali visiškai atsisakyti, kol yra gyvas. Jis primena, kad egzistencija prasideda ne nuo idėjos, o nuo kūno.
Šiuo požiūriu Lagūnavičiaus performansas redukuoja žmogaus egzistenciją iki bazinio veiksmo: įkvėpti ir iškvėpti.
Tačiau menininko kvėpavimas nėra vien fiziologinis procesas. Jis tampa filosofine metafora. Įkvėpimas reiškia buvimą, iškvėpimas – paleidimą, o pauzė tarp jų – sąmoningumo momentą.
„ATMEN“ – kvėpuoti reiškia prisiminti
Žodis „ATMEN“ suteikia performansui istorinį matmenį.
Menininkas kvėpuoja erdvėje, kurioje daugelį dešimtmečių žmonės meldėsi, ieškojo paguodos, atliko religinius ritualus ir kūrė bendruomenę. Šios funkcijos nebelieka tokios, kokios buvo anksčiau, tačiau pati erdvė išsaugo jos pėdsakus.
Todėl menininko kūnas tampa atminties nešėju.
Jis kvėpuoja ne tik dabartyje, bet ir tarsi „įkvepia“ pastato praeitį. Kiekvienas įkvėpimas gali būti suvokiamas kaip praeities priėmimas, o kiekvienas iškvėpimas – kaip jos paleidimas į dabartį.
Šitaip performansas sujungia kūną, architektūrą ir istorinę atmintį.
Kas liko iš tikėjimo?
Tai vienas pagrindinių kūrinio klausimų.
Kas liko iš tikėjimo?
Kai nebelieka ankstesnės religinės funkcijos, tikėjimas nebūtinai visiškai išnyksta. Jis gali transformuotis į atmintį, tylą, susikaupimą, bendruomeniškumą ar žmogaus poreikį ieškoti prasmės.
Lagūnavičius nesistengia įrodyti, kad menas pakeičia religiją. Jo performansas daug subtilesnis. Jis parodo, kad net sekuliarizuotoje erdvėje išlieka žmogaus poreikis sustoti.
Būtent todėl kvėpavimas tampa svarbus.
Jis nėra religija.
Tačiau jis gali tapti ritualu.
Ne instituciniu, o asmeniniu.
Ne privalomu, o patiriamu.
Ne dogmatiniu, o biologiniu.
Kas liko švento?
Antrasis esminis klausimas:
Kas liko švento buvusioje bažnyčioje?
Galbūt nebe altorius.
Galbūt nebe religiniai simboliai.
Galbūt šventumas persikelia iš objekto į patirtį.
Šiuolaikiniame sekuliarizuotame pasaulyje šventumas gali būti suprantamas ne kaip konkrečios dievybės buvimas, o kaip ypatingas žmogaus santykis su laiku, atmintimi, tyla ir savo paties egzistencija.
Todėl Lagūnavičiaus kūnas St. Gertrud erdvėje tampa ne nauju altoriumi, o šventumo klausimo instrumentu.
Jis nieko neaiškina.
Jis leidžia žiūrovui pačiam pajusti erdvę.
Kūnas vietoj altoriaus
Tradicinėje bažnyčioje žmogaus dėmesys buvo nukreipiamas į altorių, kryžių, sakralinius atvaizdus ir liturginį veiksmą. Lagūnavičiaus performanse šis centras panaikinamas.
Menininkas stovi įvairiose erdvės vietose.
Jis nesukuria vieno centro.
Jo judėjimas tarsi išskaido sakralinę geometriją ir paverčia visą pastatą viena performatyvia erdve.
Visa bažnyčia tampa kvėpavimo vieta.
Architektūra pradeda veikti kaip kūnas, o menininko kūnas – kaip architektūros atminties dalis.
Menas, kuris nieko negamina
Vienas konceptualiausių performanso aspektų yra jo radikalus minimalizmas.
Menininkas nekuria naujo objekto. Jis nieko neprideda prie pastato. Jis net nebando jo pakeisti.
Jis tiesiog būna.
Šis „nieko nedarymas“ tampa meniniu veiksmu. Performansas perkelia meno centrą nuo objekto į buvimo patirtį.
Žiūrovas gali pradėti suvokti savo paties kvėpavimą. Tuo momentu menininko veiksmas tampa žiūrovo veiksmu.
Taigi tikrasis kūrinys nėra vien Tomas Lagūnavičius, kvėpuojantis buvusioje bažnyčioje.
Tikrasis kūrinys – sąmonės pauzė, kuri atsiranda žiūrovo viduje.
Kvėpavimas kaip postreliginis ritualas
Šiuo požiūriu „KVĖPUOK (ATMEN, BREATHE)“ galima interpretuoti kaip postreliginio ritualo tyrimą.
Tai nėra nauja religija. Tai ritualas be religijos.
Jame nėra dogmos, teologijos ar institucijos. Yra tik kūnas, laikas, erdvė ir dėmesys.
Kvėpavimas tampa universalia kalba, kurią supranta kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo jo kultūros ar pasaulėžiūros.
Tai ypač svarbu buvusios bažnyčios erdvėje. Ten, kur anksčiau buvo kalbama apie amžinybę, dabar kalbama apie dabarties sekundę.
Įkvėpk.
Iškvėpk.
Būk.
Prisimink.
Išvada
Tomo Lagūnavičiaus „KVĖPUOK (ATMEN, BREATHE)“ – tai konceptualiai minimalistinis, tačiau filosofiškai intensyvus performansas apie tikėjimo transformaciją, sakralumo nykimą, atmintį ir žmogaus kūno egzistencinį pagrindą.
St. Gertrud bažnyčioje, kuri iš religinės institucijos pereina į meno, kultūros ir švietimo erdvę, menininkas sukuria paprastą, tačiau stiprų paradoksą: kai tradicinis ritualas išnyksta, pats kvėpavimas tampa ritualu.
Performansas neatsako, kas yra Dievas.
Jis klausia, kas lieka žmogui.
Ir jo atsakymas beveik tylus:
Lieka kūnas.
Lieka atmintis.
Lieka tyla.
Lieka kvėpavimas.
Todėl „KVĖPUOK“ čia tampa ne tik menininko nurodymu, bet ir universaliu egzistenciniu imperatyvu:
KVĖPUOK.
ATMEN
BREATHE.




