Bausti negalima pasigailėti. Kur dėti kablelį? Dabar jis nuolat dedamas po pirmuoju žodžiu. Ir baudžiama – be pasigailėjimo. Sakyčiau, tikras baudų renesansas. O kaipgi kitaip? Jei gatve, kurioje nėra nė gyvos dvasios, eisi be kaukės – bauda, jei parke, gryname ore, vaikštinėsite trise iš skirtingų namų ūkių – bauda, jei esate vyras ir nupirksite žmonai rožę – bauda… Taip taip! Anądien per vieną žinių laidą pranešė: užsukęs į turgavietę, vyras savo žmonai nupirko rožę (o gėlėmis dabar prekiauti juk negalima, net lauke, nes kyla rizika užsikrėsti!) ir įkliuvo, bauda – po 250 eurų ir vyrui, ir pardavėjui. Taigi sumuojame: rožės kaina – 500 eurų. Taip, valstybė nuo to taps turtingesnė, bet ar mylimesnė…
Per tą pačią žinių laidą matau: slapta kamera filmuojama turgavietė, stebima, kaip joje prekiaujama gėlėmis, prekybininkės provokuojamos jas parduoti, šios, žinoma, „pasimauna“ ir yra demaskuojamos kaip vykdančios veiklą, už kurią… baudžiama. „Tyrėjai“ „atskleidžia“ prekybininkių – moterėlių senjorių – naudojamas nelegalios prekybos schemas, vykdomas machinacijas… Žiūri žmogus ir akimirką suabejoji: pala, pala, kuo ten ta moteris prekiavo – gėlėmis ar ginklais? Viskas „piešiama“ lyg prekiautų ginklais.
Kam toks „žurnalistinis tyrimas“, po kurio bus „nuskalpuota“ prie pensijos prisidurti norėjusi senjorė, reikalingas? Ar tai tikrai tas „nusikaltimas“, kuriam atskleisti reikia mesti pajėgas: vienam imituoti pirkimą, kitam slapta filmuoti? O gal tai užsakyta? Pavyzdžiui, kitoje gatvės pusėje esančio prekybcentrio, kuriame tą pačią rožę galima nusipirkti be jokių suvaržymų. Išties dabar didiesiems – aukso amžius: ir prekyba – lyg per sviestą, ir konkurentais – tais mažaisiais, kurie ties išgyvenimo riba, atsikratyti lengva.
Pikta! Ne tiek dėl to, kad baudžia, o dėl to, kad mūsų aplinka pilna dvigubų standartų. Tų, kurie vienų rankoms duoda valią, o kitiems negailestingai jas suriša. Žinot, manęs niekas neįtikins, kad, tarkim, pirkdama batus smulkaus verslininko parduotuvėje užsikrėsti „kovidu“ rizikuoju labiau nei dideliame prekybos centre. Arba suknelę, arba tą pačią gėlę. Kas sugalvojo, kad krautuvėlėje, kurioje – vos viena kita „dūšelė“, viruso daugiau nei maksimose, ikinėse, lidluose, kur piko valandomis tikrai vieni kitiems į veidus kvėpuojame? Nepaisant to, prekybcentriui – valia, mažajam – nevalia.
Girdžiu, praneša: verslininkai maldauja leisti jiems dirbti. Įsiklausykit – maldauja ne pašalpų, ne kompensacijų, o leidimo dirbti! Ir kaip nemaldaus, jei mato, kaip vysta jų gėlės, kaip iš mados išeina neparduotos suknelės, kaip genda kosmetikos priemonės… Aš ne verslininkė, o būdama ja šiandien tikrai valdžią keikčiau. Už nelygias teises ir galimybes, už tai, kad vienas – lyg inkstas taukuose, o kitas – be euro prie „dūšios“.
ç