Sakoma: „Davė ir dar drėbtelėjo.“ Taip čia mums su tuo lietumi išėjo: prašėme gaivos, gavome škvalo su kruša. Beje, šiomis dienomis nugirdau, kad mūsų krašte apsilankiusi alytiškė tik juokėsi iš mūsų dejonių dėl sausros. Ten pas juos, sako, išdegusią vejų žolę liko tik sugrėbti.
Taigi viskas šiame pasaulyje santykinai: vieniems – auganti ekonomika ir kylantys atlyginimai (kam?), kitiems (provincijai?) – tamsa. Tačiau iš jos, žada politikai, galima išsiveržti. Reikia tik teisingai pasirinkti. Vedlį, žinoma. Čia aš apie besirikiuojančiuosius prie prezidento rinkimų starto linijos. Akivaizdu, kad potencialūs kandidatai lyg čiuptuvais bando įvertinti esamą situaciją ir aptikti tą rezonansinę tautos emocijų stygą. Tribūna yra toji politikų erogeninė zona, kurioje jie it povas išskleista uodega bando mus užhipnotizuoti žodžiais.
Ko gero, niekas nenustebo, kad viena iš tų nekantriųjų (bene daugiausia televizorių ekranuose šmėžuojanti ir kontroversiškais pasisakymais išgarsėjusi) – seimūnė, ekonomistė, socialinių mokslų daktarė Aušra Maldeikienė. (Kiek pamenu, anksčiau ji buvo sakiusi, kad kandidatuos tik tokiu atveju, jei to nesiryš padaryti, jos galva, vienintelė prezidentės karūnos verta konservatorė Ingrida Šimonytė. Bet, matyt, apsigalvojo.)
Kaip rinkimų programą A. Maldeikienė pateikė 95 parengtas tezes (gal aliuziją į 1517 m. Martyno Liuterio paskelbtas 95 tezes, nuo kurių prasidėjo Katalikų Bažnyčios Reformacija). „Po tamsos ateina aušra“ – skelbia rinkimų programos šūkis. (Arba (nesusivokiantiems) – „Lietuvą išgelbės Aušra“?) Nenoriu spėlioti, kaip šiai politikei seksis, juolab kad kai kurios jos idėjos gana patrauklios masėms, o liežuvis tikrai gerai pakabintas.
Mane labiau sudomino galima filosofo Arvydo Juozaičio kandidatūra. Anksčiau jis tikrai buvo vienas iš Sąjūdžio vėliavnešių. Vėliau nusivylęs (drąsios mintys – kaip priešakinės mūšio linijos kareiviai, „sušaudomos“ pirmiausia) pasitraukė į šešėlį.
Susidomėjusi perskaičiau jo straipsnį „Sąjūdis: 1990 ir 2019 metai. Valdžia neturi gadinti“. Laikas, perskrostas amžininko teisybės skalpeliu: „VALDŽIA YRA PRIEVARTA – štai kokį nuodą 1990 metais gavo daugelis Sąjūdžio žmonių, gavę VALDŽIĄ.“
Kad valdžia apsvaigino daugelį, matėme patys. Kas prilindo, perrašė net savo praeitį – naikino KGB archyvus. Apsukresni tautiečiai mokėsi iš tų naujai pateptųjų, kaip, anot Juozo Erlicko, „atsiplėšti gabalą kokį“. Besistumdant dėl kėdžių, portfelių kažkur dingo Sąjūdžio dvasia. Dainuojanti revoliucija suglaudė sparnus ir tyliai nusileido ant žemės.
Kaip rašo straipsnyje A. Juozaitis, daug kas nebeprisimena tų įvykių, nes nusavintas Sąjūdis jau tapo mitologija, ir istorija patyliukais perrašinėjama net vadovėliuose.
Be abejo, atsiras ir jo oponentų – kiekvienas mato savaip. Kaip tame anekdote apie (ne)gražią Sarą ir Joškės žodžius kaimynui: „Ak, jei tu pamatytum per mano akį, kokia ji gražuolė.“
