Atsiprašau, kad Tau rašau tik kartą per metus – Motinos dienos proga. Parašau ir padedu į tą vietelę, apie kurią žinome tik aš ir Tu. Juk jau seniai klaidžioji amžinybės soduose ir kantriai lauki, kol susitikusios vėl pažvelgsime viena kitai į akis.
Ar jau būsi atleidusi man, savo dukrai, už tai, ką kažkada padariau Tau negero? O gal visai ne Tau, bet sau, tik Tu nepajėgei švelnia savo ranka apsaugoti manęs nuo blogio? Ar, susėdusios medžio paunksmėje, dar prisiminsime tą dieną, kai tu, švelniai spausdama mano mažą rankutę, vedeisi į kapines parodyti, kur ilsisi močiutė, o aš užsispyrusi reikalavau, kad parodytum savo kapą. Tu niekaip nepajėgei man išaiškinti, kad gyvieji neturi kapų…
Tik dabar, po daugelio metų, kai tokia vieniša be Tavęs ateinu paliūdėti prie Tavo kapo, prisimenu, kaip tvirtai man pažadėjai niekada nepalikti vienos. O palikai…
Kokia graži diena – tas pirmasis gegužės sekmadienis, kai viso pasaulio žibutės žydi tik Tau, kai Tau čiulba ir viso pasaulio paukšteliai. O mes degame ant kapo žvakelę ir merkiame gėlę, prisimindami tas laimingas valandas, kai buvome drauge, kai Tu į mano lėkštę dėjai skaniausią kąsnelį, nuskriausdama save.
Niekada nepamiršiu Tavo skardaus juoko, kai aš, pamačiusi skrendantį gandrą, plojau rankomis ir prašiau, kad atneštų man broliuką. Tu juokeisi, bet žvilgsnis buvo liūdnas, nes tikriausiai jau tada žinojai, kad gandras niekada man neatneš nei broliuko, nei sesutės. O gal Tavo jautri širdis jau tada jautė, kad gerasis Dievulis atims iš manęs visus, kuriuos aš mylėjau.
Gatvėse skuba žmonės, jų veidus išvagoję rūpesčiai. Tau visi randa tik vieną dieną, kai skuba pasakyti tai, ko nepasakė per visus metus, arba bent pastovi toje vietoje, kurioje Tu jau seniai atgulei amžinojo poilsio.
Štai priešais mane žygiuoja jauna mama ir vedasi mažą dukrytę, kuri savo mažoje rankutėje spaudžia puokštelę. Ir jos tą vieną ypač gražią metų dieną eis į svečius – pas mamą, močiutę ir pasakys gražiausius žodžius, kaip ją myli, kaip jos ilgisi…
