Lapkričio 29 dieną Platelių dvaro svirne atidaryta fotografijos paroda „Langai – namų akys“. Nuotraukose užfiksuotas vienas gražiausių etninės architektūros bruožų – langų, langinių ir verandų (gonkų) puošyba, kuri bene sparčiausiai nyksta visuose Lietuvos regionuose.
Kaip susirinkusiesiems pasakojo Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos Gamtos ir kultūros paveldo skyriaus vedėjos pavaduotoja Aldona Kuprelytė, visas antradienis buvo skirtas vaikams. Iki ekspozicijos atidarymo jaunieji plateliškiai mokėsi pinti iš vytelių, austi, gaminti keramikos dirbinius, sužinojo duonos kepimo paslaptis.
Pristatyti parodos buvo pakviestas Žemaitijos nacionalinio parko amatų meistras Antanas Vaškys.
Visų pirma tautodailininkas paporino istoriją, kaip atsirado langai. Esą vienas protingas žmogus keliavo per pasaulį. Užsuko į kažkokį kaimą. Žiūri – žmonės su kibirais bėga iš namo ir grįžta į jį. Paklausti, kodėl taip laksto, atsakė, jog iš namų neša tamsą ir įneša šviesos. Keliautojas paėmė kirvį ir sienose iškirto angas. Pro jas į vidų pateko šviesa. Taip atsirado langai.
„Langų paskirtis – įleisti šviesos, neišleisti šilumos“, – sakė A. Vaškys. Anot jo, ir Lietuvoje pirmieji langai buvo tik skylės sienose. Kadangi stiklo dar nebuvo, žmonės angas dengdavo jaučio pūsle, vėliau – įtaukintu popieriumi. Kai atsirado stiklas, langai šiek tiek paplatėjo, bet vis tiek buvo mažiukai, nes paprasti žmonės negalėjo jo įpirkti. Nors, kaip teigė tautodailininkas, senajame Platelių dvare XV–XVI amžiuje jie jau buvo stikliniai. „Kai žmonės turtingėjo, didėjo langai. Jie didėja iki šiol. Milžiniškų langų mada atėjo iš užsienio – tenykščių prekybos centrų. Nežinia, kiek jie dar plėsis. Tad kartais verta pagalvoti, ar gyvenant sename name reikia didelių langų“, – svarstė medžio meistras.
Kalbėdamas apie langų puošybą, A. Vaškys atkreipė dėmesį, kad Aukštaitijoje ir Dzūkijoje jų dekoravimas populiaresnis. Žemaitijoje langai ir langinės kuklūs. Tačiau kiekvieno regiono puošyboje pastebimas kryžius. „Tai namams suteikia sakralumo. Išpjovę kryžių žmonės jautė, lyg tokiu būdu būtų pašventinę savo namus“, – dėstė A. Vaškys. Jo nuomone, žemaičių trobų langai ir langinės buvo kuklesni dėl to, kad stogai buvo labiau nuleisti. „Matyt, žmonės labiau saugojo savo trobesius“, – paaiškino medžio meistras. Žemaitijoje langai būdavo kvadrato formos, kituose regionuose kildavo į aukštį. Kaip kažkas iš susirinkusiųjų pajuokavo, žemaičiai – arčiau žemės.
Verandos prie trobų atsirado dėl dvarų įtakos. Nors jos buvo naudojamos tik svečiams po atlaidų priimti, per verandą būdavo išnešami mirusieji. Skirtingai nei namų langai, jose jau daug kur įstatydavo spalvotą stiklą (vitražą), o iš toli atrodę įmantriausiai išraityti raštai buvo ne kas kita, kaip prie stiklo prispaustas iš medžio padarytas ornamentas.
Nemaža dalis gyvenamųjų pastatų, kurių langai užfiksuoti fotografijose, statyti XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje.
Parodoje eksponuojamos 49 nuotraukos. Ji keliauja po visų etnografinių regionų parkų direkcijas, vėliau pasieks muziejus, kitas norinčias priimti įstaigas.
Gausiausiai atstovaujamas Aukštaitijos regionas, nedaug nusileidžia Dzūkija, kiek mažiau – Žemaitijos, Suvalkijos ir Mažosios Lietuvos regionų fotografijų. Kaip sakė A. Kuprelytė, žvelgiant į nuotraukas matyti, kad ilgiausiai gausi langų puošyba išsilaikė Aukštaitijoje ir Dzūkijoje, o Suvalkijoje ji nunyko anksčiausiai.
Paroda Platelių dvaro svirne veiks iki pat Kalėdų.
