Kovo 11-osios išvakarėse pokalbio kviečiame Telšių lopšelio-darželio „Nykštukas“ meninio ugdymo mokytoją Almą Gustienę, kurios gyvenime laisvės tema turi ir asmeninę prasmę – moteris gimė Vasario 16-ąją.
Per keturis pedagoginio darbo dešimtmečius ji užaugino ne vieną kartą, palietė daugybę jaunų širdžių, kuriose įžiebė meilę gimtajai kalbai, dainai ir savo kraštui – prisidėdama prie Lietuvos ateities kūrimo.
– Gimėte ypatingą dieną – Vasario 16-ąją. Ką Jums tai reiškia?
– Vasario 16-oji man ypatinga data. Tai Lietuvos valstybės atkūrimo diena ir mano gimtadienis. Visada jaučiau, kad ši diena mane įpareigoja. Tai ne tik mano gimtadienis – tai priminimas, kad aš esu savo šalies dalis.
Lietuvos žmonėms linkiu vienybės, tikėjimo ir nepamiršti, kad valstybė kuriama kasdien – mažais, bet svarbiais darbais. Tegul mūsų darbuose, mūsų šeimose ir vaikų šypsenose gyvena Lietuva. Juk Lietuva prasideda nuo kiekvieno iš mūsų.
– Kodėl pasirinkote būtent šią profesiją?
– Muzikos mokytojo profesiją pasirinkau, nes muzika mane lydėjo nuo vaikystės. Visada jaučiau, kad per ją galiu išreikšti tai, ko kartais nepasakau žodžiais. Augau muzikantų šeimoje, kurioje nuolat skambėjo muzika – tėtis, muzikantas mėgėjas, grojo bajanu, o brolis pasirinko profesionalaus trimitininko kelią.
– Kaip bėgant dešimtmečiams keitėsi Jūsų darbas? Kaip keitėsi vaikai? Kokie jie šiandien?
– Per tiek dešimtmečių muzikos mokytojo profesija vaikų darželyje pasikeitė. Anksčiau pagrindinis dėmesys buvo skiriamas šventinių programų ruošimui ir tradiciniam muzikiniam ugdymui. Turėjome mažiau priemonių, veiklos buvo organizuotos į rezultatą – pasirodymą ar koncertą.
Šiandien muzikinis ugdymas tapo kur kas platesnis ir kūrybiškesnis. Daugiau dėmesio skiriama vaiko individualumui, saviraiškai, emociniam ugdymui. Atsirado daugiau technologijų – naudojame garso įrašus, interaktyvias priemones.
Pasikeitė ir pats požiūris į vaiką – šiandien jis yra aktyvus kūrėjas, o ne klausytojas ar atlikėjas. Muzikos mokytojas tapo ne tik dainų mokytoju, bet ir kūrybos įkvėpėju, emocinio intelekto mokytoju.
Šiandien nėra pasikeitęs vaikų džiaugsmas muzikuoti, kuris ir yra didžiausia šios profesijos motyvacija.
– Vedate mažuosius pažinimo keliu, mokote, bendraujate. O ko Jus išmoko vaikai?
– Per ilgametę darbo patirtį supratau, kad ne tik mokytojas moko vaikus – vaikai taip pat moko mokytoją. Jie išmokė nuoširdumo, gebėjimo džiaugtis mažais dalykais ir kasdien matyti stebuklą paprastume. Vaikai gyvena čia ir dabar – be kaukių, be apsimetimo. Iš jų išmokau tikrumo.
– Jūsų darbas nėra lengvas, sakoma, kad šiandieninė jaunoji karta – „kietas riešutėlis“.
– Mano darbas tikrai nėra lengvas, bet jis visada buvo prasmingas. Per 41 vienerius darbo metus darželyje išugdžiau ne vieną vaikų kartą. Kiekviena karta turi savo iššūkių ir savitumų.
Ar šiandieninė jaunoji karta – „kietas riešutėlis“? Manau, kad vaikai nėra „kietesni riešutėliai“, jie tiesiog auga kitokioje aplinkoje, apsupti technologijų, greitesnio tempo, didesnio informacijos srauto. Todėl jie jautresni, smalsesni, kartais drąsesni reikšti savo nuomonę.
Per savo ilgametę darbo patirtį supratau, kad ne vaikai tampa „kietesni“, o pasaulis aplink juos sudėtingėja. O mano kaip meninio ugdymo mokytojos užduotis – padėti jiems augti, suprasti save ir atrasti grožį, ypač per muziką.
– Kas Jūsų darbe yra svarbiausia, kas Jūsų varomoji jėga?
– Svarbiausia mano darbe – vaikų džiaugsmas. Mano varomoji jėga – jų šypsenos, jų emocijos ir žinojimas, kad per muziką galiu prisidėti prie jų pasitikėjimo savimi ir kūrybingumo ugdymo. Būtent tai mane ir įkvepia kasdien ateiti į darbą su meile vaikams.
– Užauginote ne vieną kartą. Visi susikūrė savo gyvenimus. Ar tenka sutikti buvusius auklėtinius, kaip Jūs juos atpažįstate?
– Užaugo ne viena karta. Taip, tikrai tenka sutikti buvusius auklėtinius, ir tie susitikimai man visada brangūs. Dažniausiai jie pirmi mane atpažįsta ir pakalbina. Nors per tiek metų pasikeičia veidai ir ūgis, tačiau šypsena, akys išlieka atpažįstami.
Ypač jaudina, kai buvę darželinukai jau atveda savo vaikus – tada suprantu, kaip greitai bėga laikas ir kokia prasminga buvo ir tebėra mano profesija.
Suprantu, kad mūsų darbas tylus, bet labai prasmingas. Mes prisiliečiame prie vaikų širdelių. O jei jose užauga meilė savo kalbai, dainai, kraštui – vadinasi, prisidedame ir prie Lietuvos ateities.
