Vasaris jau perkopė į antrąją pusę. Praėjo Grabnyčios. Kartu su jomis iki kitų Kalėdų atsisveikinome su prakartėle bažnyčioje ir kaip niekad gražia eglute centrinėje miesto aikštėje. Į namus parsinešėme pašventintų žvakių ir Šv. Agotos duonos. O jaunimas, žinoma, neliko abejingas Lietuvoje vis dar prieštaringai vertinamai Šv. Valentino dienai. Šventei, kurios įprastas simbolis – širdis: širdies formos saldumynai, dėžutės, žvakutės…, širdys šokoladinės, medžiaginės, papuošiančios įvairiausius daiktus ar net drabužius…
Jau aštuntą kartą Kauno arkivyskupija organizavo Šv. Valentino dieną KITAIP. Renginys prieš tuos aštuonerius metus gimė kaip atsakas ir kvietimas paminėti šią dieną bei įvairiomis meno formomis kalbėti apie tikrąsias vertybes, atsiduodančią ir dovanojančią Meilę. Pasak rengėjų, Vasario 14-osios kvietimas mylėti turi platesnę prasmę nei proginiai meilės prisipažinimai, laiškeliai ir dovanėlės mylimiesiems. Ši diena primena, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, vienintelis iš visų Jo kūrinių, galintis ir mokantis mylėti. O į šią sąvoką telpa ir šeimos bei visos žmonijos vienybė.
Šv. Valentino dienos istorija prasideda III a., tuo metu, kai gyveno tironas imperatorius Klaudijus II ir nuolankus krikščionis kankinys Valentinas. Klaudijus išleido įsakymą, įpareigojantį visus Romos gyventojus garbinti dvylika pagonių dievų, visi, išdrįsę tam prieštarauti, buvo baudžiami mirties bausme. Tačiau Valentinas buvo pasišventęs Kristaus idealams ir net grasinimai mirtimi jam nesutrukdė išpažinti krikščionių tikėjimą. Už tai jis buvo suimtas ir įkalintas.
Paskutiniosiomis Valentino gyvenimo savaitėmis įvyko nuostabus dalykas: kalėjimo prižiūrėtojas paprašė pamokyti jo dukrą Juliją, kuri buvo akla nuo pat gimimo. Julija buvo graži, aštraus proto mergina. Valentinas skaitė jai Romos istoriją, mokė aritmetikos ir kalbėjo apie Dievą. Julija pasaulį matė jo akimis, pasitikėjo jo išmintimi, surasdavo paguodą jo tylioje stiprybėje. „Ar Dievas tikrai išgirsta mūsų maldas?“ – klausdavo Julija. „Taip, Jis išgirsta kiekvieną maldą“, – neabejodavo Valentinas. „Kiekvieną dieną, kiekvieną vakarą prašau Dievą, kad praregėčiau, taip norėčiau matyti viską, apie ką man kalbėjai“– kartodavo mergina.
Staiga kalėjimo celėje nušvito skaisti šviesa ir Julija džiaugsmingai sušuko: „Valentinai, aš matau! Aš matau!“ „Šlovė Viešpačiui! – sušuko Valentinas ir atsiklaupė šalia.
Savo mirties išvakarėse Valentinas Julijai parašė paskutinę žinutę, ragindamas ją išsaugoti prisirišimą prie Dievo. Žinutę pasirašė – „Tavo Valentinas“. O kitą dieną prie vartų, kurie vėliau buvo pavadinti Švento Valentino vartais (Porta Valentini), jam buvo įvykdyta mirties bausmė. Tai buvo 270 m. vasario 14-oji.
Šioje vietoje Romoje dabar stovi bažnyčia. Pasakojama, kad Julija ant jo kapo pasodinusi migdolo medį, žydintį oranžiniais žiedais. Šiandien migdolo medis tebėra amžinai išliekančios meilės ir draugystės simboliu. O kiekvienų metų vasario 14-ąją, Šv. Valentino dieną, dėmesio, meilės ir atsidavimo ženklais keičiamasi visame pasaulyje.
Rytoj – Pelenų diena, kuria prasideda gavėnia. Anksčiau šis liturginis laikotarpis prasidėdavo tik pirmąjį gavėnios sekmadienį, tą dieną, kai Bažnyčioje skaitoma apie Jėzaus gundymą dykumoje. Kristus pasninkavo keturiasdešimt dienų, ir šis skaičius buvo pasirinktas kaip matas, nusakantis metų laikotarpį, per kurį krikščionys ir katechumenai (besiruošiantieji Krikštui) atgailaudami dvasiškai rengėsi Velykų šventei. Tarp pirmo gavėnios sekmadienio ir Velykų yra šešios savaitės, iš viso 42 dienos. Tačiau šeši sekmadieniai niekada nebuvo pasninko dienos, todėl iš tiesų lieka tik 36 atgailos dienos. Šiam skaičiui papildyti tradicijoje netrukus prigijo paprotys gavėnią pradėti trečiadienį prieš pirmą sekmadienį, ir ši diena tapo Pelenų diena. Svarbiausia šios dienos apeiga, be jokios abejonės, yra pelenų barstymas, simbolizuojantis gavėnios kaip atgailos laikotarpio pradžią. Šiuo ženklu Bažnyčia pirmiausia nori priminti, kad „dulkės esme ir dulkėmis virsime“. Juk po pirmos žmonių nuodėmės mūsų prigimtis buvo silpna ir nuodėminga, mes patekome mirties valdžion. Tačiau Jėzuje Kristuje mums teikiamas išganymas. Kad jį gautume, mes raginami „atsiversti ir tikėti Evangelija“. Katechumenams gavėnia suteikia progą pirmą kartą įžengti į atsivertimo ir tikėjimo pagilinimo kelią prieš krikštijantis Velykų naktį. Tuo pažadu kasmet žengia ir kiti krikščionys, norėdami atitaisyti kitų laikų silpnybes ir apsileidimus. Pasak Benedikto XVI, mums visiems „gavėnia yra proga iš naujo tapti krikščionimis, nuolat keičiantis viduje ir vis labiau pažįstant bei mylint Kristų“. Tai leis mums per Velykas atnaujinti Krikšto pažadus ir gauti daugiau malonių.
Vasario 18 d., Pelenų diena
Mt 6,1-6, 16-18: „O tu pasninkaudamas pasitepk aliejumi galvą ir nusiprausk veidą, kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“.
Vasario 22 d., I gavėnios sekmadienis
Mk 1, 12-15:
„Prisiartino Dievo Karalystė. Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“.
