Praėjusį šeštadienį „Platelių“ klubo plotuose septintą kartą surengta medžioklė amžinybėn išėjusiam, daug metų šio klubo vadovu buvusiam
Stanislovui Mikašauskui atminti. Medžioklės karaliumi tapo Kazimieras Zaveckas. Šios jau tradicinės medžioklės sumanytojai – S. Mikašausko anūkai Šarūnas ir Tadas. Net neabejoju, jog kada nors žvėrių takais patrauks ir proanūkiai.
Įvairiose išskirtinėse medžioklėse yra tekę dalyvauti: pavyzdinėse, karališkose, kalėdinėse, kviestinėse fazanų ir dar kitokiose, bet medžioklė S. Mikašauskui atminti man bene reikšmingiausia.
S. Mikašauskas „Platelių“ klubui vadovavo 1963–1974 metais, o po pertraukos – 1981–1987 metais. Kas esate nuolatinis laikraščio „Plungė“ skaitytojas ir atsiverčiate puslapį „Gamta. Medžioklė. Žūklė“, greičiausiai žinote, jog kasmet rašau apie šią neeilinę medžioklę. Nenoriu kartoti surengtose ankstesnėse medžioklėse S. Mikašausko bendražygių išsakytų minčių, tad priminsiu tik tai, jog jis daug metų buvo Platelių kolūkio pirmininkas ir rūpinosi, kad Plateliai gražėtų. Ir pridursiu – tai buvo Žmogus iš didžiosios raidės. Beje, būtent S. Mikašausko sumanymu ir jo dėka šiandien „Platelių“ klubas turi savo namelį. Kokį namelį… Ten yra trofėjais išpuoštas didžiulis kambarys ir kitos medžioklei skirtos patalpos.
Medžioklei vadovavo Š. Mikašauskas, klausydamas brolio Tado patarimų. Aidėjo Šarūno pučiamas ragas skelbiant varymo pradžią bei pabaigą ir pagerbiant sumedžiotą žvėrį.
Jau po pirmojo varymo su šypsena veide sukinėjosi K. Zaveckas, patiesęs kiškį. Tai jau galimybė tapti medžioklės karaliumi, nes į ilgaausį sunkiau pataikyti nei į kokį stambesnį miško žvėrį. O čia dar taukai… Be to, kiškių Lietuvoje gerokai sumažėjo, tad jie tapo medžiotojų itin vertinamais žvėreliais.
Svečiuodamasis kokiame nors šalies medžiotojų kolektyve ir tarp varymų eidamas ar net važiuodamas per tenykščius miškus, visada stebiu žvėrių įspaustus pėdsakus. Jei pėdų yra, jei regi takus, supranti, jog žvėrių tuose plotuose yra, nors gali jų ir neišvysti. Medžioklėje viskas priklauso nuo vadovo sumanymų, varovų ir šunų darbo.
Ir šį kartą teko visa tai pamatyti, tad plateliškių plotai nėra tušti. Tuo įsitikinau išvydęs per liniją bėgančias stirnas, kurių dabar jau nevalia medžioti – išduoti „pasai“ (baigėsi terminas). Regėjau šunų varomą didelį šerną. Visur buvo elnių pėdų. Elnių pateles ir jauniklį bei briedžių jauniklį buvo leista sumedžioti. Praėjęs maras šernų skaičių sumažino, bet ne vienas medžiotojas jų matė.
Po dar vieno varymo šypsodamasis į medžiotojų būrį parėjo Aurimas Drakšas. Jis patiesė laputę kūmutę. O per paskutinį varymą į elnių jauniklius buvo paleisti šūviai. Sužeidė ir nutarė paiešką atidėti rytojui. Kitą dieną pavyko aptikti. Taiklius šūvius paleido Š. Mikašauskas ir Darius Jurčius.
Po medžioklės, kaip jau būna vos ne visuose Lietuvos medžiotojų kolektyvuose, išrenkamas karalius. Juo tapo K. Zaveckas. Apdovanotas ir A. Drakšas.
Na, o paskui – išskirtinė vakarienė. Liežuvį galėjai praryti valgydamas avienos barščius ir šiupinį su aviena, pagamintus jau pagarsėjusios plateliškės Daivos Gricienės.
