Esu nustebintas! Tik taip galiu pasakyti pamatęs tėvo ir sūnaus Jono ir Simo Smalinskų medžioklės trofėjų parodą, kurią jie padovanojo Rokiškio krašto muziejui. Nustebintas dėl jų sumedžiotų trofėjų gausumo ir pateikimo visuomenei. Dar prieš įeinant į muziejų ant sienos yra sukabinti aptvare J. Smalinsko patiestų danielių ragai ir jo įsimintinų medžioklių nuotraukos.
Nuostabiausia tai, kad visi J. Smalinsko trofėjai, o jų per 800, sumedžioti 40–50 km aplink Rokiškį. Jonas yra sumedžiojęs Lietuvos medžioklės trofėjų didįjį penketą ir apdovanotas Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos diplomu. Daugelis trofėjų įvertinti medaliais. Įvairiausi J. ir S. Smalinskų apdovanojimai eksponuojami muziejuje. Visa tai rodo jų puikius kaip medžiotojų sugebėjimus.
Jau ne kartą girdėtas posakis, kad medžiotojas yra geriausias aplinkosaugininkas. Tik medžiotojai savo bene kasdieniniu triūsu gamtoje sugeba užauginti, atrinkti medžiotinus žvėris. Neabejoju ir jau tikrai tinka sakyti, kad medžioklė yra ne tik pomėgis, bet ir medžiotojams valstybės duotas įpareigojimas ūkiškai elgtis gamtoje, ir dar medžiotojai valstybei moka mokestį…
Tik ūkiškai elgiantis įmanoma tinkamai reguliuoti žvėrių skaičių. Ką reiškia tinkamai reguliuoti? Tai, kad nė vienos rūšies Lietuvoje gyvenantys žvėrys neišnyktų ir kartu nebūtų per didelė jų daroma žala ūkininkų pasėliams ir miškams.
Pamatęs per kiek daugiau nei pusšimtį metų tėvo ir sūnaus sukauptus trofėjus supranti, kad jiedu gamtoje elgiasi ūkiškai, medžioja tik selekcinius ar pasiekusius brandos amžių žvėris arba tuos, kurių skaičių gamtoje reikia mažinti. O čia jau ir pasireiškia medžiotojų sugebėjimai, kartu ir medžiojimo aistra.
„Jeigu nereguliuotume populiacijų, tai vienų ar kitų žvėrių atsirastų perteklius ir jie pradėtų daryti nuostolius.
Medžiotojas visada privalo paleisti šūvį tik į brandos amžių pasiekusį arba selekcinį žvėrį. Trofėjai tegu puošia medžiotojų namus, muziejus ir lieka sėkmingų medžioklių atminimu. Taigi žvėrių skaičių būtina reguliuoti. Jeigu to nedarysi, tai bus ne vien nuostoliai, atsiras ligų. Kaip pavyzdys – šernų maras, o ir neretai pasitaikanti pasiutligė“, – laikraščio „Plungė“ skaitytojams pasakoja J. Smalinskas.
Tokia paroda, Smalinskų padovanota muziejui, rengiamos ekskursijos – tai labai svarbus medžiotojų ėjimas į visuomenę, ypač kai tuo domisi jaunoji karta. Neabejoju, jog tuo didžiuojasi Rokiškio ir visos Lietuvos medžiotojų draugija.
Jei sumanytų Plungės medžiotojai pamatyti J. Smalinsko Rokiškio muziejui padovanotus trofėjus, tai tikrai nesigailėtų, ypač jei dar būtų surengtas susitikimas su neeiliniu medžiotoju.
Teksto autoriaus nuotr.
