Medžiotojų piršlybos

Pabaiga. Pradžia Nr. 37

Ko tik neprigalvoja jauni žmonės, pamilę vienas kitą ir nusprendę kartu eiti gyvenimo keliu. Dažniausiai peršasi jaunasis. Būna, kad net po vandeniu (jei mėgsta nardyti) jis užmauna žiedą savo išrinktajai. Kiti šokdami su parašiutu, sklandytuve ar dar kur kitur piršlybas surengia.
Neeilines piršlybas turėjo medžiotojai Tadas Žilevičius ir jo išrinktoji Žydrė. Tadas pasipiršo medžioklės plotuose, toje vietoje, kur teka Vilkos (Plungės r.) upelis. Aplink žydėjo paupio gėlės, šniokštė miškas, po kurį abu ne kartą vaikščiojo su šautuvais ant pečių. Juos buvo pasiėmę ir per piršlybas – kaip neišvengiamą medžiotojų atributą.
„Pirmasis mano sumedžiotas žvėris buvo stirninas. Nuotykių medžioklėje tikrai daug, bet įsimintiniausi yra pirmieji metai. Tada, kai tu dar visai naivus ir mažai ką išmanydamas apie medžioklę leidiesi žvėrių takais, naudojiesi patarimais, kurių pridalija kolegos. Bet tai neapsaugo nuo klaidų, nes viską turi patirti savo kailiu. Kaip sakoma, pirmaisiais metais medžiotojui žvėrys patys lipa ant galvos. Ne kartą yra buvę atvejų, jog įlipi į bokštelį, nespėji atsisėsti, pasuki galvą – šernai stovi, o tu dar nepasiruošusi, šoviniai dėtuvėje ir pan. Kažkada šernas atėjo ir sustojo tiesiai po bokšteliu, net šūvio negali paleisti, nes nepatogiai stovi žvėris. Arba sėdi bokštelyje, o elnias ragus kasosi į tavo bokštelio stovą. Medžioklėje visokiausių niuansų būna, neretai – juokingų.
Niekada medžioklės nesiejau vien su žvėrių medžiojimu ir mėsos valgymu. Nuo pat mažumės su tėvais dalyvaudavau medžiotojų šventėse. Ten būdavo ruošiami įvairūs patiekalai, tekdavo ragauti įvairių skanėstų. Dalyvaudavau ir varžybose: šaudymas į taikinius, sporto rungtys. Tai smagus metas ir neišdildomi prisiminimai. Mano šeima dar labai jauna, su vyru susituokėme tik prieš trejus metus, tačiau puoselėjame šias tradicijas, dalyvaujame įvairiuose seminaruose apie medžioklę, šaudymo varžybose. Mums tai labai patinka, sekasi neblogai. Nors nesame sportinio šaudymo mėgėjai, bet varžybose užimame ir prizinių vietų.
Mano požiūris į medžioklę labai teigiamas. Tačiau dabar apie ją vis išgirstame neigiamų nuomonių, visokių pasipiktinimų medžiotojais, bet tai tiesiog žmonių neišprusimas.
Nuo senų laikų medžioklė yra teisėtas ir šventas reikalas. Senovės graikai turėjo medžioklės deivę Artemidę, romėnai – Dianą. O lietuvių pagonys – Medeinę. Lapkričio 3-ioji – Šv. Huberto, medžiotojų globėjo, diena. Nuo seno tądien Lietuvoje prasidėdavo medžioklės sezonas.
Man medžioklė yra bendrystės pradžia, skatinanti bendraminčius susiburti, bendrauti, turėti ryšį su gamta, kuri vis mažiau pastebima mūsų modernizuotame pasaulyje. Medžiotojas – tarsi gamtos pareigūnas, saugantis, mylintis ir ginantis nuo visų, kas nori jai pakenkti. Tai mano šeimos įskiepyta vertybė, kurią pasistengsiu perduoti savo vaikams“, – pasakojo Žydrė.
Medžioklės keliais Tadas patraukė 2008 metais, tad jo stažas jau toks, jog visko spėta patirti. Turbūt negalėjo jis netapti medžiotoju, nes dar vaikystėje matė tėvą, išeinantį į medžioklę, visko prisiklausydavo apie jo patirtus nuotykius gamtoje. Kai tėvas parsirasdavo namo, pirmasis Tado klausimas būdavo: „Ar teko šauti?“ Sūnus greitai nustatydavo, ar tėtis nemeluoja, nes pauostydavo šautuvo vamzdį.
Tada populiaresnės buvo medžioklės su varovais. Tėvas visada turėjo lietuvių skalikų veislės šunų, vesdavosi Tadą varovauti.
„Tėvo pomėgis patraukė ir mane. Jis priklauso „Purvaičių“ (Plungės r.) būreliui, tad ir mane priėmė į tą kolektyvą. Kai tik tapau medžiotoju, iškart aplankė sėkmė – patiesiau stirniną. Tėvas buvo kviečių lauke, o aš atėjau prie bokštelio ir pamačiau tą žvėrelį. Paskui – šernas. Ir „susirgau“ medžiokle.
Vėliau parodos su šunimi, medžioklės su varovais. Tapau visiškai priklausomas nuo medžioklės, ji man lyg narkotikas. Keletą metų buvau būrelio vadovas. Tačiau paskui išsikėliau gyventi į Mažeikių rajoną, o dabar buvusiame būrelyje esu kaip svečias.
Buvau 30 metų, bet dar nevedęs. Močiutė kalbėjo, jog medžioklė sugadino vaiką ir jis jau yra senbernis, žmonos neturi – tik medžioja. Ji vis sakydavo, jog žmona turi būti daktarė, turi mokėti ir karvę pamelžti.
Taip gyvenime išėjo, kad turiu daktarę, mokančią karvę pamelžti, ir dar medžiotoją – geriau ir būti negali… Jau ir dukros susilaukėme. Su būsimąja žmona ir susiėjome medžioklėje. Kaip dauguma jaunų žmonių dabar susipažįsta per internetą, taip ir mes. Pasistačiau puikų šiltą bokštelį. Ruduo, lyja, žvėries jokio. Spoksojau į telefoną ir pamačiau puikią merginą. Parašiau, pradėjome bendrauti.
Žydrė – mažeikiškė. Nuvažiavau į medžioklę ten, paskui ji pas mane, bendravome. O pasipiršau medžioklėje. Esu romantikas, tad ir pasipiršimas buvo neeilinis – prie mano bokštelio, tėvo miške. Ten didžiulės eglės, aplink nuostabios Vilkos paupio pievos… Puiki vieta piršlyboms. Būsimoji žmona apie tai nieko nežinojo. Per piršlybas ir mano augintinis šunelis buvo.
Supratau, jog dabar mano gyvenimas pasikeis. Priklaupiau ant kelio pačiame upelyje, rankos drebėjo – kad tik žiedo neišmesčiau į vandenį, kur paskui jį berasi. Rodžiau Žydrei žiedą ir klausiau, ar taps mano žmona? Sutiko, jai ašaros iš akių…
Tai rimtas žingsnis, bet aš esu laimingas. Šeima, ūkis, mažoji Barbora gimė. Močiutė dabar laiminga, išsipildė jos svajonė. Tačiau nuo medžioklės jau tikrai neišeis pabėgti. O Barborą turime kur palikti“, – kalbėjo Tadas.
Ar begali būti geriau, kai jauni medžiotojai kartu patraukia gyvenimo keliu, kalba apie gamtos grožį, taurias medžiokles ir visa tai stengsis įdiegti savo palikuonims?