Nijolė Garbenčienė: „Tai, kad mano vyras yra medžiotojas, man visai netrukdo. Aš už medžioklę. Tik su sąlyga, kad po sėkmingos medžioklės neįsijaustų, nepersistengtų kilnodamas taurelę. Tegu jis medžioja kiekvieną vakarą, kiekvieną savaitgalį. Tegu eina į gamtą, tegu pailsi nuo įvairių darbų.
Man patinka medžiotojų šventės, susieina medžiotojų šeimos. Aš visai neprieštaravau, kai vyras sumanė pamedžioti Afrikoje. Būčiau ir aš važiavusi, bet netikėtai rimtai susirgo mama ir man teko to sumanymo atsisakyti.
Neretai susigundau kartu su vyru važiuoti į gamtą, nors gyvenu ne didmiestyje, mišką per trobos langą regiu, bet taip norisi jame pabūti, pagrybauti, pamatyti kokį žvėrį. Visai neseniai važiavome papildomai pamaitinti žvėrių, tai visą bandą šernų mačiau – didžiausias malonumas.
Išeiti į gamtą, išvysti žvėrį – taip, tačiau medžioti – ne, tai ne man sėdėti tykant ir šerti uodus… Tačiau dukra Geda jau eina varove. Ką žinosi, ims ir taps medžiotoja, nors dabar yra susidomėjusi žirgų sportu. Panašu, kad juo užsiėmė rimtai, ir net grynaveislę kumelaitę nupirkome.
Neretai manęs klausia, ką gaminu iš žvėrienos. Iškart pasakau, jog dažnai kepame šašlykus. Mano gamybos šašlykus visi pažįstami giria ir sako, jog jie labai skanūs. Aš šašlykams supjaustytą mėsą kelias dienas rauginu majoneze. Dedu daug svogūnų, įvairių prieskonių. Dabar jokios problemos, ar mėsa sveika, nes kiekvienas šernas patikrinamas. Iš elninių žvėrių mėsos visada darau dešras, pati ir išrūkau. Į dešras įdedu pjaustytų lašinukų.
Mane įveikė šaltienos virimas. Sumedžiojo šerną, išverdi šaltieną, o kitą dieną vėl šernas… Galva po galvos. Tai dabar šaltienai skirtą mėsą, net ant kojų esančią, nupjaustau, sumalu ir padarau kotletus.
Vyras itin mėgsta ančių medžioklę. Tai kartais tų ančių parneša krūvą. Pradžioje plunksnas pešiau, o dabar išmokau nunerti su oda.“
Tęsinys kitame numeryje.
