Mintyse ją regiu sutrūkinėjusią lyg sausros iškankintą dykumos žemę. Paženklintą giliais, skausmingais randais, kuriuos vieną po kito įrėžė pats gyvenimas. Regiu stiprią – galinčią atlaikyti net netektis ir išdavystes. Kiek kartų, užuot plyšusi iš skausmo ir pažirusi tūkstančiais skaudžių šukių, ji, išsopėjusi siųstą išbandymą, plakė toliau. Plakė vis stipriau, neleisdama paskęsti liūdesio liūne, versdama tikėti ateitimi ir kažkuo nepaprastu, vis dar laukiančiu gyvenimo kelionėje. Bet ateina diena, kai pavargsta ir ji, o pavargusi ima ir sustoja, lyg laikrodis baterijai išsekus nustoja skaičiuoti laiką. Ir ta diena dažniausiai mus užklumpa netikėtai.
Tokios, gal kiek ir poetizuotos mintys apie širdį šiandien sukasi mano galvoje. Nuo pat ryto, nuo to momento, kai išgirdau žinią apie netektį – netikėtą šviesaus, protingo žmogaus mirtį. Profesoriaus Leonido Donskio gyvenimo kelionė baigėsi kasdienės kelionės pusiaukelėje. Jo širdis sustojo oro uoste auštant naujai dienai, nusprendusi nebekilti į paskutinį skrydį.
Per savo mokslinę karjerą L. Donskis dirbo Jungtinių Amerikos Valstijų, Didžiosios Britanijos, Švedijos, Suomijos, Estijos ir Vengrijos universitetuose. Filosofas parašė daugiau nei 40 knygų, publikavo šimtus straipsnių. Jo proto šviesumu, erudicija, įžvalgomis neabejojo niekas. L. Donskis buvo žinomas pasaulio akademikams ir savo asmenybe formavo jų nuomonę apie Lietuvą.
Deja, sustoja ir tokių dar daug galinčių duoti žmonių širdys. Sustoja pačiame proto žydėjime, kai įgytos žinios ir patirtis neša gražiausius vaisius.
Dievo valia ateiname ir išeiname. Bet kai kas priklauso ir nuo mūsų valios: klausykime savo širdies – mylėkime, kaip ji moko mus mylėti, parodykime savo artimiesiems, kokie jie mums brangūs. Išsakykime savo jausmus, kol jie gyvi, kad vėliau nereikėtų kalbėtis su žeme, kad meilės išėjusiesiems netektų įrodinėti preciziška kapo priežiūra. O gal mes, lietuviai, tokie santūrūs, kad nemokame sakyti gražių, švelnių žodžių, gal iš to Lietuvoje ir radosi žydinčių kapinių tradicija?
Štai tokios mintys vienai širdžiai sustojus…
