Rugpjūtį į pelkes retai beužklystame, nes spalvingiausios, pilnos gyvasties ir žiedų jos būna gegužę ir birželį. O, pasirodo, kad patirtumei atradimo džiaugsmą, verta į jas žvilgtelėti ir vasaros antroje pusėje.
Žemaitijos nacionaliniame parke, Paburgės kraštovaizdžio draustinyje, esančių pelkių florą ir fauną yra tyręs ne vienas gamtininkas. Bet tik šiemet, rugpjūtį, parko darbuotojams nusišypsojo sėkmė pelkėje prie Burgio ežero aptikti netikėtą radinį – pelkinę uolaskėlę (lot. Saxifraga hirculus L.). Tai pirmoji šio slėpiningo augalėlio radvietė nacionalinio parko teritorijoje ir vienintelė šiuo metu žinoma radvietė vakarinėje Lietuvos dalyje. Artimiausios žinomos pelkinės uolaskėlės augavietės yra Tauragės, Kelmės, Šiaulių rajonuose, o daugiausia jų – rytinėje, pietinėje Lietuvos dalyse. Iš viso šalyje dabar žinoma apie 30 šio augalo augaviečių. Pati didžiausia iš jų – Švenčionių rajone, kur 1996 m. buvo suskaičiuota apie 1 000 žydinčių individų. Rūšis įrašyta ne tik į Lietuvos raudonąją knygą, kur priskirta pažeidžiamų (2(V)) rūšių kategorijai, bet ir į visų kitų Europos valstybių, kuriose šis augalas aptinkamas, saugomų rūšių sąrašus.
Dėl savo smulkaus augumo, kol nežydi, augalas sunkiai pastebimas pelkinių augalų lapijoje. Ir tik išskleidęs geltonus žiedus atkreipia į save dėmesį. Paburgės šarmingų žemapelkių bei tarpinių pelkių ir liūnų komplekse susibūrę į tris atskiras grupeles aptikti 107 žydintys pelkinės uolaskėlės individai. Nors auga saulės nušviesti, dar krūmų, medžių nestelbiami, bet su grėsme pašonėje – už keleto metrų vešančiu nendrynu. Jei neįsikiš žmogaus ranka, per laiką dvimetrinės nendrės pasieks ir be gailesčio nusmelks vos 10–30 cm tesiekiančius augalėlius.
Paburgės pelkės turtingumas retų ir saugomų augalų, gyvūnų rūšių (jų žinoma net per 20), tarp kurių nuo šiol puikuojasi ir pelkinė uolaskėlė, įpareigoja mus rūpintis šia pelkaite. Kad būtų, kad žydėtų, kad džiugintų savo biologine įvairove, kurios ne tiek daug kur vienoje vietoje tėra išlikę.
