Šiomis dienomis vėl prisiminta prieš 30 metų, balandžio 26-ąją, įvykusi Černobylio tragedija. Viena iš didžiausių XX amžiaus katastrofų tapęs atominės elektrinės reaktoriaus sprogimas į aplinką anuomet išmetė šimtus tonų pavojingų medžiagų. Didžiuliai debesys radioaktyvių dulkių iš Ukrainos pasklido po visą Europą. Nepaisant to, sovietų valdžia tylėjo. Apie radiacijos pavojų nebuvo įspėti nei tos šalies, nei likusio pasaulio žmonės. Ir tik tada, kai švedai užfiksavo padidėjusį radiacijos lygį, Sovietų Sąjungos lyderis Michailas Gorbačiovas pripažino buvus sprogimą Černobylyje.
Avarijos vieton sukviesti likvidatoriai beveik plikomis rankomis stojo į kovą su švytinčiu reaktoriumi. Suskaičiuota, kad šalinant katastrofos padarinius buvo pasitelkta maždaug 600 tūkstančių žmonių, iš jų – beveik septyni tūkstančiai lietuvių. Daugeliui likvidatorių laikas, praleistas jėgainėje, kainavo gyvybę ir sveikatą.
„Dabar reaktorius užbetonuotas sarkofage, tačiau Černobylio 30 kilometrų zona išlieka viena iš pačių radioaktyviausių Žemės vietų. Toje zonoje pakaitomis dirba apie 3 000 įvairių specialistų ir mokslininkų“, – rašoma portale www.delfi.lt.
Tačiau šiandien mano mintys sukasi ne apie katastrofą, jos padarinius, o apie bandymą nuslėpti informaciją. Juk žmonės, laiku nesužinoję apie jiems gresiantį pavojų, prarado galimybę pasirūpinti savo sveikata, apsisaugoti nuo mirtį ir ligas nešančių medžiagų. Deja, valdžiai labiau nei žmonių sveikata rūpėjo pačios prestižas.
Negi tikėtasi nuslėpti tokio masto katastrofą, negi didelės ir galingos valstybės valdžia buvo tokia naivi: „Nežinai, vadinasi, nieko tokio ir neįvyko.“
Matyt, panašiai galvoja ir Lietuvos valdžios atstovai. Jei būtų kitaip, argi Seime „užgimtų“ tokie įstatymai, koks buvo priimtas balandžio 14 dieną, kai užsimota už neviešų teismo posėdžių medžiagos atskleidimą ir viešą paskelbimą bausti visus – tiek žiniasklaidą, tiek pačias aukas.
Baudžiamojo kodekso pataisas, bandančias užčiaupti burną žiniasklaidai, šalies vadovė Dalia Grybauskaitė pavadino „gėdingomis“. Balandžio 26-ąją, antradienį, Respublikos Prezidento kanceliarija pranešė, kad valstybės vadovė pasirašė dekretą, kuriuo grąžino Seimui pakartotinai svarstyti neviešų teismo posėdžių medžiagos paviešinimą kriminalizuojančias pataisas. Prezidentės teigimu, visuomenei turi būti sudarytos sąlygos žinoti apie teismuose nagrinėjamas bylas ir priimtus sprendimus. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad visuomenė turi teisę gauti informaciją, susijusią su teisingumo vykdymu, pabrėžiama spaudos svarba skelbiant informaciją visuomenei rūpimais klausimais ir visuomenės teisė tai žinoti.
„Didžiausia nedorybė – imtis darbo, kurio nemoki“, – sakė garsusis karvedys Napoleonas Bonapartas. Protingi žodžiai. Jei į juos įsiklausytų mūsų išrinktieji, galbūt nedrįstų viešai ir neraudonuodami prisipažinti, kad balsavo už pataisas, net nežinodami, už ką balsuoja. O gal taip ir lengviau – nežinai, ir širdies neskauda?
