Neseniai rašėme apie plungiškį, vasarą permynusį Lietuvą dviračiu. Šį kartą jūsų dėmesiui dar vienas išskirtinis jaunas žmogus – Ramūnas Rojus, kuris vasarą vienas pats baidare perplaukė Nemuną Lietuvos teritorijoje. Sakysite, jog nieko čia ypatingo? Klystate! Išskirtinė detalė: Ramūnas nuo gimimo yra neįgalus – vaikšto su kojos protezu.
– Papasakokite trumpai apie save.
– Esu iš Narvaišių. 10 klasių baigiau Narvaišių pagrindinėje mokykloje, vidurinę – Plungės „Saulės“ gimnazijoje. Toliau kelias nuvedė į Žemaitijos kolegiją Rietave. Įgijau informacinių sistemų inžinerijos specialybę. Po mokslų stojau į Klaipėdos universitetą išlyginamosioms studijoms. Įgijau techninių informacinių sistemų inžinerijos bakalauro laipsnį, šiuo metu gyvenu uostamiestyje.
– Kada pradėjote domėtis sportu?
– Sportuoti pradėjau kolegijoje. Žaidžiau stalo tenisą, kilnojau svarmenis. Rimčiau šiuo keliu pasukau išvykęs į Klaipėdą ir iš tetos Linos sužinojęs, kad yra toks neįgaliųjų sportas. Nuo to viskas ir prasidėjo. Susiradau sporto klubą „Žuvėdra“. Ėjau per daug šakų: bandžiau ir plaukimą, ir stalo tenisą, ir rutulį stūmiau, kol atradau tinklinį, kuris žaidžiamas sėdint. Šia šaka, kuri ir yra mano sporto siekiamybė, užsiimu jau 5–6 metus. Tiesa, dabar dar pradėjau ietį mėtyti, nes po projekto „Ypatingas būrys“ atsirado treneris.
– Papasakokite plačiau apie šį projektą, kaip į jį patekot?
– 2019 m. buvo televizijos projektas, skirtas tam, kad žmonės pamatytų, jog ir negalią turintys žmonės gali prisidėti prie Tėvynės gynimo. Kvietimą dalyvauti tokiame projekte gavau iš Lietuvos paralimpinio komiteto prezidento Mindaugo Biliaus. Negalėjau atsisakyti.
Projekte dalyvavom 12 sportininkų ir 2 sužeisti kariai (skyrių vadai). Buvome 10 vyrukų ir 2 moterys iš visos Lietuvos, visi sportininkai, paralimpiečiai. 4 savaites bandėme gyventi kareivišką gyvenimą, atlikome įvairias karines užduotis. Kiekvieną dieną turėjom daug iššūkių, bandėm išmokti naujų dalykų – visko, ką daro kareiviai. Valgėm kareivišką maistą, šokom ir su parašiutu, ir nuo tilto su virve, ir ant vinių stovėjome, mėtėme granatas, įveikėm Ulonų taką, kuris man ypač patiko. Dar labai patiko šuolis su parašiutu, pirmą kartą tą dariau, buvo labai smagu.
– Supratau, kad į projektą galėjo patekti tik sporto pasiekimų turintys žmonės. Kokiais laimėjimais galite pasidžiaugti?
– 2018-aisiais tapau Lietuvos paralimpinio badmintono čempionu, porą kartų esu tapęs tinklinio sėdint čempionu. Patekau į Lietuvos rinktinę, su ja Europoje užėmėm 10 vietą. Jei neklystu, mūsų šalies komanda tokioje aukštoje vietoje dar nėra buvusi. Šiemet Lietuvos lengvosios atletikos čempionate rutulio stūmimo rungtyje užėmiau 2 vietą, ieties ir disko metimo – 3-iąją.
– Iš kur mintis perplaukti Nemuną baidare?
– Plaukimas baidare – mano pomėgis. Kadangi šiais metais dėl koronaviruso varžybos nevyko, buvo ganėtinai nuobodu. Todėl gimtadienio, kurį švenčiu gegužės 27-ąją, proga sugalvojau sau iššūkį. Atsitiktinai sužinojau, kad Aurimas Valujavičius 2018 metais perplaukė Nemuną. Pagalvojau, kad 29-ojo gimtadienio proga ir aš galėčiau nuplaukti tuos 290 kilometrų. Idėja nedavė ramybės, kol pagaliau pribrendo, ir ryžausi perplaukti visą Nemuną Lietuvos teritorijoje.
– Kokie įspūdžiai?
– Nuplaukiau 430 kilometrų! Pradėjau nuo Druskininkų ir baigiau Rusnėje. Visa tai padariau per 5 dienas, nors planavau per 8. Pradėjau birželio 20-ąją, baigiau 24-ąją. Specialiai nesiruošiau, viską dariau ekspromtu. Buvau apsirūpinęs palapine, miegmaišiu, niekas nelydėjo, plaukiau vienas. Turėjau vieną pagalbininką Kaune, nes reikėjo persikelti per hidroelektrinės užtvanką. Man padėjo kolega.
Plaukdavau nuo ryto iki vakaro, pertraukėlės buvo tik pavalgyti. Dažniausiai pradėdavau 6 val. ryte ir baigdavau, kai imdavo temti. Miegodavau trumpai, nuovargis buvo didžiulis. Nors iš pradžių smegenys neleido suprasti, kaip sunkiai dirbu, bet, kai pabaigiau ir viskas atsipalaidavo, organizmui buvo šokas. Kai plaukiau, 3 dienas iki pietų buvo gražus oras, po pietų – lietus. Likusias dvi dienas kaitino kaip pragare. Grįžau juodom rankom, iki šiol negaliu išlyginti įdegio (juokiasi). Pirmą dieną atsijungė sušlapęs telefonas, bet pavyko atgaivinti, tad visą laiką galėjau susisiekti – jei kas nenumatyto įvyktų.
– Praėjo šiek tiek laiko nuo plaukimo. Įspūdžiai susigulėjo, kūnas pailsėjo. Ar dar kartą bandytumėt?
– Jei kartočiau, tai rinkčiausi labiau turistinį variantą – su draugais, o ne tokį sportinį. Nors… Dabar, kai jau atsigavau, gal ir kartočiau, bet tikrai ne vienas. Nėra taip lengva. Ypač kai iš komfortiško gyvenimo šoki į palapinę ir miegi bet kur. O dar tie sklindantys garsai… Pasirodo, nėra taip drąsu. Miegas tikrai nebuvo gilus ir ramus.
– Kaip sumanymą sutiko tėvai, artimieji? Ar palaikė?
– Tėvai apie planus plaukti žinojo, išskyrus tai, jog plauksiu vienas. Gal todėl ir nebandė atkalbėti. Jei būtų žinoję, greičiausiai būtų nenorėję išleisti. Net tėtis, kuris visada leido daryti viską, sakė, jog vienas neplauksiu. Aišku, jaudinosi, o kad plaukiau vienas, suprato tik tada, kai pasitiko.
– O pačiam nerimo nebuvo?
– Pats didžiausias jaudulys buvo, kai įlipau į baidarę ir atsisveikinau su draugais. Tada širdyje sukirbėjo nerimas: „Kur aš plaukiu?“ Bet truputį nuplaukus jis dingo.
– Turite negalią, vaikštote su kojos protezu, bet ir tai nesustabdė?
– Taip, nuo gimimo turiu negalią, bet man tai netrukdo. Nuo vaikystės niekas manęs nestabdė, niekada negalvojau, kad aš kažko negaliu. Dariau viską: bėgiojau, važinėjau dviračiu, žaidžiau krepšinį. Net kai gydytojas atleisdavo nuo kūno kultūros pamokų, aš jas vis tiek lankydavau. Matyt, ir pripratau. Dėl to, kad esu neįgalus, problemų nematau, mane visi priima tokį, koks esu.
– Ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams, likimo draugams?
– Neužsisėdėti namuose, būti aktyviems, stengtis kuo daugiau patirti, kuo daugiau išbandyti. Na, o likimo draugams palinkėčiau bendravimo, bendravimo ir dar kartą bendravimo. Ir… jokiu būdu neužsidaryti tarp keturių sienų, o siekti savo svajonių.
– Ačiū už pokalbį. Sėkmės.
