Kas ketveri metai Seimo politikai ateina ir vėl išeina. Lenkų asmenvardžių rašymo problema – kaip Leninas – visiems laikams. Kiek galima gadinti nervus? Ir lietuviai erzinami, ir lenkams vis suteikiama vilties, kad dar reikia tik šiek tiek spustelėti ir pagaliau bus įteisinta toji jų nuo realybės atitrūkusi vizija.
Mano bitės įtaria, kad valdantieji politikai, siekdami išlaikyti koalicijoje lenkus, maišo tą jovalą. Juk kalbos ir laikas – begalybės rūšys.
Ko gero, visiems žinoma dar senovės Romoje sklandžiusi sparnuotoji sentencija dėl gramatikos viršenybės: „Net Cezaris nėra aukščiau už gramatiką“. Eiliniam žmogui viskas aišku kaip dukart du – paskutinį žodį turi tarti Valstybinė lietuvių kalbos komisija!
Kai šiomis dienomis per televiziją klausiausi Konstitucinio Teismo (KT) išaiškinimo šiuo klausimu (ar tik man atrodo, kad girdžiu jį jau n-ąjį kartą?), atrodo, aiškiai buvo pasakyta, kad politikai, prieš padėdami tašką, turi atsiklausti kalbininkų ir gauti „aiškiai išdėstytą poziciją, aiškius siūlymus, į kuriuos įstatymo leidėjas negali neatsižvelgti“. Jau, galvoju, ačiū Dievui, pagaliau bus baigtas tas „bardakas“.
Tačiau, kaip „Lietuvos rytui“ sako šios komisijos pirmininkė, „komisija nespręs politinių problemų“, nes ne jos nutarimais reglamentuojama asmenvardžių rašyba tapatybės dokumentuose, o Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. nutarimu, kuris prilyginamas įstatymui. Ji primena, kad KT jau 1999 m. išaiškino, kad Lietuvos piliečio tapatybės dokumentuose galimi tik lietuviški rašmenys.
Prisipažinsiu, kad iki šiol nebuvau įsigilinusi į šį klausimą – tiesiog „uns, kāp tas koisis aplei āusis liuob zīstė“. Bet, jeigu jau prieš 23 metus yra priimtas ir galioja įstatymas, kodėl ta problema vis kaip karšta bulvė mėtoma iš rankų į rankas?
Pirmininkė kantriai dienraščiui aiškina, kad komisija asmenvardžių rašybą svarstė ir užpernai, ir ankstesniais metais, bet politikai esą šį klausimą vis iškapsto, ypač – kai keičiasi valdžia…
Taigi teisios mano bitės – čia reikia ieškoti politikų trigrašio… Liežuvis gi be kaulų, tad ir politikai be tribūnos – kaip lakštingala be giesmės…
Tiesa, lenkai vis meta tarptautinės praktikos kortą. Tačiau toje pačioje dienraščio publikacijoje rašoma, kad tarptautinė teisė labai įvairi ir apsisprendžia pati valstybė. Net ES Teisingumo teismas pritaria šiai nuostatai. O gatvių pavadinimai paprastai verčiami tik ten, kur yra kelios valstybinės arba oficialios regioninės kalbos. Lietuvoje – viena valstybinė kalba ir tai įrašyta Konstitucijoje.
Tai va, koks pasiansas išsidėlioja. Ko gero, pirmuoju smuiku čia griežia bene mėgstamiausias politikų „arkliukas“ –
nei „taip“, nei „ne“ nesakanti diplomatija. Ar tik nereikia tų visų politikų, besilaikančių nuo gaidžio bėgančios vištos politikos – „Ar ne per greitai?“, pasiųsti į Šikučių kaimą lepšių rinkti?
