„Nuo mėgstamo darbo nėra ko bėgti“

Taip sako plungiškis Vidmantas Vaitkus. Šio vyro profesija gana neįprasta – jis restauratorius-dailininkas. Didžiąją gyvenimo dalį gyvenęs ir dirbęs Vilniuje, Vidmantas pastaruosius penkerius metus įsikūręs vaikystės mieste. Tačiau ir čia savo amato nepamiršta – nesinori bergždžiai leisti laiko. Gaila tik vieno – nėra kam perduoti profesijos žinių. „Kiekvienas restauratorius turi savo paslapčių, kurių neperskaitysi jokiose knygose, jokioje akademijoje neišmoksi“, – teigia V. Vaitkus.

Restauratoriaus profesija išties skamba nekasdieniškai. „Iš tikrųjų tai turiu tris profesijas: restauratoriaus-dailininko, kario ir virėjo“, – su šypsena pokalbio pradžioje užsimena V. Vaitkus. Kaip paaiškėjo kiek vėliau, vyras tikrai nejuokavo, nes visos šios profesijos jo gyvenime persipynusios, jam svarbios ir artimos širdžiai. Kaip bebūtų, vis dėlto mieliausia išliko restauracija, nors metai, praleisti tarnaujant savanoriu Lietuvai atkūrus nepriklausomybę mūsų šalies kariuomenėje, kaip prisipažįsta Vidmantas, buvo vieni geriausių jo gyvenime.
Vidmantas prieš 64 metus gimė Plungėje, Rietavo gatvėje. Baigęs mokslus 1-ojoje vidurinėje mokykloje, įstojo į Plungės statybos technikumą, tačiau čia mokslų nebaigė. Patraukė į Klaipėdą, kai sužinojo, jog uostamiestyje atsirado galimybė įsigyti restauratoriaus specialybę. „Visada man patiko istorija, menai, sekėsi dailės pamokos“, – priežastis, kodėl nusprendė mesti mokslus gimtame mieste, vardijo Vidmantas. Pasibaigus studijoms Klaipėdoje, jis pagal paskyrimą išvyko į sostinę, įsidarbino Vilniaus restauravimo dirbtuvėse.
Gražiausi Vidmanto gyvenimo metai ir prabėgo sostinėje. Čia sukūrė šeimą, dirbo taip mėgstamą restauratoriaus darbą. Teko kurį laiką vykti patobulinti profesinių įgūdžių į tuometinį Leningradą. Didžiuojasi vyras ir tuo, kad jo mokytojas buvo vienas geriausių restauratorių Lietuvoje Kęstutis Tepšys – profesinių žinių tikrai buvo iš ko semtis. Nors, kaip yra įsitikinęs plungiškis, kiekvienas restauratorius turi savo individualių, tik jo paties atrastų šio darbo paslapčių ir net esant geriausiam norui nėra jomis linkęs dalytis su kitais. Turi jų ir ponas Vidmantas.
„Restauruodami mums patikėtus daiktus, objektus, mes naudojame tik natūralias, autentiškas, be jokios chemijos medžiagas“, – aiškina vyras. Profesinis įprotis atsiliepia ir jo kūrybai: Vidmanto tapyti paveikslai sukurti tik iš jo paties pagamintų dažų. Jei ne menininko namuose kabantys paveikslai, kurie žavi savo ryškiomis spalvomis, sunku būtų ir patikėti, kad įmanoma natūraliu būdu išgauti tokias spalvas. Kaip tokią spalvinę gamą išgauti iš gamtos, mūsų pašnekovas pernelyg neatviravo. „Yra būdų“, – tepasakė šyptelėjęs restauratorius, kaip vieną iš galimų medžiagų įvardijęs… žuvies kaulus.
V. Vaitkaus kaip restauratoriaus darbo patirtis – plati ir įvairi. Jo rankos prisidėjo prie Vilniuje esančios Šv. Petro ir Povilo bažnyčios restauravimo darbų, taip pat darbuotasi Verkių rūmuose, ilgą laiką daug dėmesio skyrė Šv. Onos bažnyčiai, Šv. Jonų bažnyčioje restauravo freskas. Žemaitijoje buvo pakviestas pasidarbuoti Vieviržėnų, Endriejavo maldos namuose. Yra jo darbo pėdsakų ir Plungėje. Vidmantas restauravo Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios šoninius altorius, Nukryžiuotojo skulptūrą, prisidėjo prie Mykolo Oginskio parke parteryje tarp rūmų ir arklidžių esančiame baseino viduryje stovinčios žalvarinės statulėlės restauravimo. O kur dar privatūs užsakymai, kurių metu tenka ne tik paveikslų ar veidrodžių rėmus, bet ir marmurines kolonas atkurti… Dirbdamas Vidmantas daugiausia naudoja skaljolos (it. „scagliola“) techniką. Tai leidžia jam savo kūrinyje perteikti ypatingą spalvų gamą, išskirtinę spalvų žaismo galią.
Nors gyvena Plungėje, tačiau Vidmantą užsakymai pasiekia ir iš kitų miestų. Kaip pastebi restauratorius, jo profesijos atstovų nebėra daug. Apmaudu, kad dabar šių specialistų netgi neberuošiama.
„Dirbant restauratoriumi reikia turėti daug žinių, būti labai kruopščiam, aišku, būtina domėtis menu. Patirtis – labai didelis šios profesijos pranašumas“, – kalba V. Vaitkus. Vyras labai norėtų, kad jo profesijos sekėjų būtų daugiau. Šiuo darbu sudominti savo vaikų Vidmantui nepavyko.
„Sūnus labiau linkęs į techniką, šiuo metu gyvena Londone. Dukra Valensijoje, Ispanijoje, universitete dėsto anglų kalbą. Tarp kitko, ji turi polinkį prie meno, yra sukūrusi trumpametražį, pripažinimo sulaukusį, filmą“, – apie šeimą kiek paatviravo Vidmantas.
Vis dėlto buvo metai, kai V. Vaitkaus mėgstamas restauratoriaus darbas buvo nuėjęs į antrą planą. Taip atsitiko, kai Vidmantas aktyviai įsijungė į Sąjūdžio veiklą, tapo Vilniaus miesto sąjūdžio koordinatoriumi, dalyvavo Sausio 13-osios įvykiuose. „Mūsų būrys saugojo tada Vyriausybės pastatą“, – prisimena plungiškis menininkas. Vidmantas visada buvęs savo šalies patriotas, kovotojas už Lietuvos laisvę, studijuodamas ne kartą sulaukdavo ir pastabų dėl nepalankaus požiūrio į tarybinę valdžią. V. Vaitkaus indėlį ginant šalies nepriklausomybę šiandien mena ir apdovanojimai: plungiškis už drąsą ir pasiaukojimą Lietuvos Respublikai yra apdovanotas Sausio 13-osios medaliu, ketvirtojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu ir diplomu. „Lietuvai atgavus nepriklausomybę, šešerius metus savanoriu tarnavau mūsų šalies kariuomenėje, restauravimu užsiėmiau tik savaitgaliais“, – prisimena Vidmantas.
O kaip su virėjo profesija? Pasirodo, ši sritis, nors ir mėgėjiška, tačiau irgi nemenkai įvaldyta. „Jei neturėsiu darbo, eisiu į virėjus“, – juokauja restauratorius ir priduria, kad maisto ruošimas jam yra be galo patinkantis dalykas. Visą gyvenimą reikalui esant jis ruošdavęs vaišes, todėl stovėti prie puodų jam – dar vienas didžiulis malonumas. Tačiau kol kas panašu, kad restauratoriaus įrankių į virėjo prijuostę šiam plungiškiui keisti neteks. Nuo mėgstamo darbo bėgti ir ilsėtis jis nesiruošia, priešingai, su malonumu dienas leidžia savo dirbtuvėse Senamiesčio aikštėje.
„Net pats stebiuosi, kaip aš laisvai atsisveikinau su Vilniumi ir grįžau į Plungę“, – dabartiniu gyvenimu džiaugiasi V. Vaitkus.