Nesu arši savo tėvynės patriotė, bet ir ne priešininkė. Tad kartais tenka gerokai pasiginčyti su namiškiais diskutuojant apie vieną ar kitą situaciją Lietuvoje. Esu įsitikinusi, kad kiekvienoje šalyje, jei paklaustum ten gyvenančiųjų, ar jie patenkinti savo politikais, jų veikla, dauguma atsakytų, kad ne. Nežinau, gal ir klystu, bet abejoju, ar posakis, jog gera ten, kur mūsų nėra, visada teisingas.
Suprantu, kad mūsų politikų sprendimai kartais, švelniai tariant, būna nei į tvorą, nei į mietą, tačiau pasitaiko ir protingų. Štai interneto portale „Delfi“ paskelbta, kad grupė Seimo liberalų siūlo nuo ateinančių metų nedidinti nedarbo išmokos nuo 650 Lt iki 1042 Lt, kaip buvo planuojama. Manau, kad toks požiūris teisingas. Suprantu, kad rizikuoju būti apkaltinta nesupratingumu, nejautrumu, bet… Kaip ir kai kurie liberalai, esu tos nuomonės, jog sulyginti nedarbo pašalpą su minimaliu mėnesiniu atlyginimu būtų mažų mažiausiai nelogiška ir žingsnis atgal. Bet tai kol kas tik siūlymai, o kokie bus realūs veiksmai, dar nežinia. Nors ir nesivartau kaip inkstas taukuose, vis tiek džiaugiuosi gyvendama savame krašte.
Visų pirma dėl to, kad pasiklausęs, pamatęs, kas vyksta svetur, tyliai pasidžiaugi ten negyvenantis. Per pastarąsias kelias savaites ne kartą teko girdėti apie Norvegijoje iš emigrantų šeimų atimamus vaikus. Sakysite, kad ir Lietuvoje tas vyksta, žinoma, atimami ir čia vaikai, bet tikriausiai nesuklysiu sakydama, jog atimami ne dėl to, kad septynmetis išnešė šiukšles ar susitvarkė savo kambarį. Tada tikrai džiaugiesi, kad pas mus vaikų teisių apsaugos tarnybos nėra tokios skrupulingos, kaip, tarkim, Norvegijoje. Įdomu, kaip ten vaikai išmokomi tvarkos, jei paliepimas susitvarkyti traktuojamas kaip priverstinis darbas? Nors, iš kitos pusės žiūrint, kas žino, dėl kokių priežasčių iš tikrųjų buvo atimti tie vaikai, juk išklausyta tik viena pusė. Ko gero, didžiausią pasibaisėjimą ir kelia tas neaiškumas. Mat norvegai neteikia jokios informacijos.
Džiaugiuosi ir tuo, kad negyvenu Ukrainoje. Galima sakyti, ir Lietuvoje ne rojus, bet tas karas, nuolatiniai šaudymai tikrai nedžiugina ukrainiečių. Sunkiausiai tiems, kurie visai nesikiša į politines-karines batalijas, bet irgi nukenčia. Gerai tiems, kurie suspėjo ar galėjo emigruoti, pasiprašyti prieglobsčio kitose šalyse, o kaip likusieji? Paprasčiausiai žmonės atsidūrė tarp kūjo ir priekalo.
Dar ne vieną priežastį galėčiau išvardyti, kodėl man gerai ir savame krašte, bet ar to reikia. Svarbiausia, jog dauguma artimųjų čia pat, visada gali nuvažiuoti pasiguosti ar pasidžiaugti… O svetimame krašte, nors ir sutinkamas su šypsena, vis tiek liksi svetimas.
Svetimas tarp savu…