Iš penkių Mažeikių rajone buvusių Lietuvos nepriklausomybės paminklų, kurie buvo statomi valstybingumo dešimtmečiui arba dvidešimtmečiui pažymėti, originaliausias išliko paminklas Grūstėje.
Pasak istoriko Povilo Šverebo, mažiausiai jis nukentėjo galimai ir dėl to, kad sovietmečiu buvo apaugęs alyvomis ir eglutėmis, todėl mažiau pastebimas.
Vietoj butelio liko skylė
Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečiui pažymėti skirtas paminklas buvo pastatytas prie Sedos–Ylakių kelio Grūstės šaulių grandies lėšomis. Žemės sklypą paminklui įrengti padovanojo ūkininkas Martynas Kemtys, kuris ir vadovavo jo statymo darbams.
Dar prieš 28 metus „Santarvės“ laikraštyje istorikas P. Šverebas rašė, kad M. Kemtys, norėjęs gauti kario savanorio statusą, pririnko ne vieno liudininko patvirtinimą apie savo partizanišką veiklą. Jam pavyko suburti veiklų šaulių būrį, turėjusį ugniagesių komandą, kapelą, garsėjusią Odino būgnu su cingolais, per kurį buvo priimtas į kapelą.
Nuo 1927 m. iki 1940 m. liepos 1 d. šis ūkininkas buvo Sedos valsčiaus viršaitis, tas pareigas jis ėjo ir nuo 1941 iki 1944 metų. Mirė M. Kemtys 1945-ųjų rugpjūtį Omsko stotyje, pakeliui į Taišeto lagerį.
Bet grįžkime prie Grūstės paminklo. Jį mūrijo Justinas Mikalauskas iš Butikių kaimo, padėjo Antanas Virkšas, 1934 m. paminklą pašventino Sedos klebonas kanauninkas Motiejus Vėlutis.
„Prie paminklo statybos vėliau dirbęs Pranas Mockus man dar sovietmečiu sakė: „Nueik prie paminklo antros pusės, ten įdėjome į skylę užsmaluotą butelį su nuotraukomis ir dokumentais: kas statė, kaip statė ir pan., ir užmūrijome.“
Tada nuėjau, radau tą vietą, tačiau viskas jau buvo išlupta, liko tik tuščia skylė“, – „Santarvei“ pasakojo P. Šverebas.
Daužė, bet nesunaikino
Lietuvoje yra daug miestų ir miestelių, kuriuose buvo pastatyta šalies laisvės ir nepriklausomybės dešimtmečiui ar dvidešimtmečiui skirtų paminklų. Pasak istoriko, tuo metu tai buvo savotiškas kičas: beveik visi monumentai buvo statomi iš akmenų, surinktų laukuose, piramidės formos, pakankamai pigūs. Dabar jų likę vienas kitas ir tai – valstybinė vertybė.
Nepriklausomybės paminklas Grūstėje labai nuo kitų nesiskyrė, tai buvo akmenų mūro obeliskas su akmeniniu kryžiumi viršuje, priekinėje pusėje buvo Vyčio reljefas, lėkštose nišose nurodyta, kokiam įvykiui pažymėti pastatytas paminklas, pastatymo data ir statytojas.
1940 m. paminklo kryžius buvo nugriautas, o po metų atstatytas, 1945-aisiais kryžius vėl nugriautas.
- Šverebas prisimena, kad sovietmečiu paminklas atrodė gerai išsilaikęs: kryžiaus jau nebuvo, Vytis, kad ir apdaužytas, buvo gerai matomas, išliko ir užrašas.
Kodėl jis nebuvo sunaikintas, sulygintas su žeme, kaip daugelis kitų? Istorikas pateikė vieną iš vietos žmonių pasakotų versijų, pagal kurią obeliską nugriauti norėjęs viršininkas pats žuvo. Ar tai legenda, ar ne, neaišku. Kita vertus, paminklas buvo apaugęs alyvomis, nuo kelio jis nelabai matėsi/ gali būti, kad vėliau nebeliko tokių aktyvistų, kurie labai norėtų jį nugriauti. Kiek tame spėjime yra teisybės, nežinoma, bet paminklas išliko.
Privalėjo būti išnaikinta
1988 m. rudenį paminklas buvo sutvarkytas. Darbams vadovavo M. Kemčio sūnus Vytautas, prie tvarkymo darbų, kuriuos finansavo Sedos apylinkė, dirbo P. Mockus, Petras Juzumas ir Kazimieras Zaboras su žmona.
1989 m. vasario 16-ąją paminklą, prie kurio buvo įrengta aikštelė, išklota betono plytelėmis, pastatyti suoliukai, pašventino Sedos klebonas Algis Genutis.
Šalia šio paminklo įrengti atminimo ženklai, kuriuose įamžintos Sedos valsčiaus 1920 m. Vyčio kryžiaus kavalierių ir 1918–1920 metų Nepriklausomybės kovų karių savanorių pavardės.
„Kodėl sovietai naikino tokius paminklus? Vytis buvo Nepriklausomos Lietuvos heraldikos simbolis, kuris juos siutino, o šaulių organizacija jų buvo paskelbta už įstatymo ribų. Visa tai turėjo būti ištrinta iš lietuvių atminties“, – sakė P. Šverebas.
Neringos ŠVELNIENĖS nuotr.
