Šeštadienį, rugpjūčio 24 dieną, bus minimos 33-iosios Ukrainos nepriklausomybės metinės.
Kita vertus, šalyje, kurioje pustrečių metų tęsiasi Rusijos pradėtas karas, nepriklausomybė – sąlyginė sąvoka.
Kariaujančios Ukrainos žmonėms, kariams parama ir humanitarinė pagalba vis dar gyvybiškai reikalinga. Vis dėlto pirmais karo metais ukrainiečius palaikiusių šalių ir jų žmonių susitelkimas, entuziazmas pamažu blėsta, paramos rinkimo akcijų mąžta.
Iniciatyvų buvo daugiau
„Santarvė“ primena, kad 2022 m. Ukrainoje prasidėjus karui Mažeikių rajono savivaldybė teikė
humanitarinę pagalbą šiai šaliai, Mažeikių miestui partneriui Sumams už 20 tūkst. eurų pirko vaistų, higienos prekių – visko, ko tuo metu reikėjo ten likusiems žmonėms. Dar 100 tūkst. eurų buvo skirta į mūsų rajoną atvykusiems karo pabėgėliams apgyvendinti.
Buvo organizuotas kūdikiams skirtų daiktų, išgyvenimo priemonių (palapinių, terminių antklodžių, terminės aprangos ir terminės avalynės, pledų, miegmaišių, žibintuvėlių) rinkimas. Miegmaišiai, žibintuvėliai rinkti Mažeikių seniūnijos salėje. Neatlygintinai perduotos transporto priemonės.
Paramos daiktais, humanitarinėmis priemonėmis, maistu rinkimo bei perdavimo Ukrainai akcijas organizavo ir rajone veikiančios organizacijos, įmonės, bendruomenės.
Perdavė transporto priemonės
Dabar situacija kitokia: nors Ukrainoje ir tebevyksta kariniai veiksmai, iniciatyvų ir jas įgyvendinančiųjų tarp mūsų mažėja.
Rugpjūčio pradžioje į Ukrainos miestą Chersoną iškeliavo keleivinis mikroautobusas ir lengvasis automobilis. Šias dvi techniškai tvarkingas transporto priemones neatlygintinai perdavė bendrovės „Mažeikių autobusų parkas“ ir „Mažeikių vandenys“. Jas perėmė ir į Ukrainą nugabeno Visuomeninių iniciatyvų paramos fondas.
Transporto priemones Visuomeninių iniciatyvų paramos fondo direktoriui Algirdui Aušrai perdavė Savivaldybės merė Rūta Matulaitienė, vicemerė Kristina Juškevičienė, „Mažeikių autobusų parko“ generalinis direktorius Edvardas Milevičius, „Mažeikių vandenų“ direktorius Kęstutis Kazlauskas ir vieną iš automobilių neatlygintinai suremontavusios įmonės „Henriko autoservisas“ direktorius Henrikas Barauskas.
Tai ne pirmasis atvejis, kai kariaujančiai šaliai perduotos mažeikiškių anksčiau naudotos transporto priemonės.
Vaškas renkamas
jau pusantrų metų
Mažeikių mieste ir rajone jau pusantrų metų surenkamos panaudotos žvakės bei parafino vaškas.
Šio rinkimo iniciatorė ir koordinatorė – Kaune įsikūrusio labdaros ir paramos fondo (LPF) „Susivieniję gerumui“ savanorė, mažeikiškė Rita Vainauskaitė.
Ji pasistengė, kad prie didžiausių rajono kapinių atsirastų specialiais informaciniais lipdukais pažymėti bendrovės „Ecoservice projektai“ geltonieji konteineriai. Į juos gyventojai meta vaško lydinius, iš indelio išimamas žvakes, nesudegusius vaškinius žvakių galiukus, parafiną.
Savanoriai reguliariai visa tai iš konteinerių surenka, išgramdo vašką ir parafiną bei perduoda Kaune apkasų žvakes gaminančio kito LPF – „Prisikėlimas“ – savanoriams.
Apkasų žvakės reikalingos kovojantiems Ukrainos kariams. Kai kurie apkasai turi perdangas, stogus, skirtus apsisaugoti nuo artilerijos smūgių. Kariai tokiuose apkasuose ilsisi, todėl žvakės reikalingos norint pasišviesti, pasišildyti. Beje, ant tokių žvakių galima šildytis maistą, konservus, vandenį.
Pasak R. Vainauskaitės, iki šiol vaško ir parafino Mažeikių rajone surinkta apie 900 kilogramų. Beje, Mažeikiai – vienintelis miestas Lietuvoje, kuriame vaškas apkasų žvakėms renkamas specialiuose konteineriuose prie kapinių.
Stebuklų būna,
bet mažai
- Vainauskaitė tikino: kiekviena iniciatyva, skirta padėti Ukrainai, labai svarbi.
„Mažeikiuose vis dar vyksta maži stebuklai, kuriuos kuria „Vilties erdvės“, Plinkšių globos namų kolektyvai, lankytojai, gyventojai“, – pasakojo savanorė.
Pasak jos, mažeikiškiai yra nupynę 19 maskuojamųjų tinklų: 14 – „Vilties erdvės“ bendruomenė, 3 – jaunieji šauliai, 2 – Plinkšių globos namų gyventojai ir darbuotojai.
„Santarvės“ pašnekovės duomenimis, bendradarbiaujant su LPF „Susivieniję gerumui“, į Ukrainą iki šiol išsiųsta 1960 kilogramų įvairios paramos.
„Būna, kas nors dar perduoda megztų kojinių arba suaugusiųjų sauskelnių. Buvo atvejis, kai kauniečiai Mažeikiuose nupirko ramentus. Aš juos paėmiau ir per autobusų siuntas išsiunčiau „Susivienijusiems gerumui“.
Neseniai vienas emigrantas nupirko 4 nešiojamuosius įkroviklius arba kitaip – power bankus, parašė man, kad norėtų perduoti, dar paklausė, ko labiausiai trūksta. Fondo vadovei pasakius ko, nupirko ir tiesiai fondui nusiuntė. „Visokių būna stebuklų, bet labai jau mažai“, – apibendrino pašnekovė.
Nuotraukos iš asmeninio archyvo
