Pasaką apie molio burtus reikėtų pradėti tradiciškai: „Seniai, labai seniai…“ Ir nesuklysime, nes su moliu žmogus pradėjo draugauti jau paleolito laikotarpiu, o Lietuvos teritorijoje – ketvirtame tūkstantmetyje prieš Kristų.
Mūsų pasakos herojus Molis – viena iš dvidešimties Lietuvoje randamų naudingųjų iškasenų. Jis visada arti žmogaus ir su žmogumi: pastatai, plytos, krosnys, kokliai, puodynės, švilpynės, žaislai… Dažniausiai išpuošti, o keramikos puošybos elementai neretai siunčia žinutę iš paslaptingų, su mitologija susijusių laikų: „ Seniai, labai seniai…“
Paveldą saugo viekšniškiai
O dabar? Ar žinojote, kad pasaka apie molį atgijo Viekšnių kultūros centre?
Dažnas gėrėjomės puodeliais, dubenėliais, išpuoštais kokliais, bet nedaugelis esame matę, kaip iš molio sukuriami daiktai, nežinome šio seno amato paslapčių.
Mažeikių rajono Viekšnių kultūros centre įgyvendintas projektas „Kartu molio taku“. Jis buvo pristatytas 2025 m. vasario 14 dieną (apie tai buvo rašyta ir „Santarvėje“).
Kadangi teko girdėti nemažai puikių atsiliepimų, nusprendėme grįžti dar kartą. Pasiteiravus, kaip kilo mintis imtis būtent su moliu susijusio projekto, Viekšnių kultūros centro direktorė Inga Gudauskienė pasakojo, kad idėja išaugo iš jau tradicinės Molio šventės, kuri dabar garsi visoje Lietuvoje.
Kukliai prasidėjusi ir per Žolinę kasmet vykstanti šventė išaugo į didelį krašto paveldą pristatantį renginį su edukacinėmis veiklomis, demonstruojamais amatais.
„Pamatėme, kad tai įdomu įvairaus amžiaus žmonėms, nes per metus vis klausinėdavo, gal ką darome su moliu, gal galėtų nusipirkti dirbinių. Taip Molio šventė padiktavo poreikį. Juk čia geras molis, nuo seno Viekšnių amatininkai garsėjo keramikos dirbiniais, todėl ir pasiėmėme molio tematiką”,– sakė projekto sumanytoja I. Gudauskienė.
Edukacijos sujungia skirtingas kartas
„Santarvės“ skaitytojams primename, kad projekto edukacijose pristatomas vienas seniausių amatų, bet labai šiuolaikiškai, pasinaudojant moderniomis technologijomis.
Viekšnių kultūros centre siūlomos dvi edukacinės veiklos: interaktyvi edukacija (kai galima sužinoti, kaip gimsta unikalūs molio dirbiniai – nuo pirmųjų žingsnių karjere iki dirbinio išdegimo) ir molio terapija (kai galima kiekvienam prisiliesti prie senųjų amatų, patirti kūrybos džiaugsmą ir sukurti meno kūrinius savo rankomis).
Net veiklos, jų turinys ir atlikimas turi savo paslaptį – jos sujungia skirtingas kartas ir yra visiems įdomios: vyresnieji daug žino apie molį ir patį keramikos gamybos procesą, tačiau dažnas pirmąkart užsideda virtualios realybės akinius, išbando interaktyvias veiklas, o jaunieji – išmano technologijas, bet nežino, kaip ir kur molis gaunamas, ką iš jo daro.
Tad projekto „Kartu molio taku“ veiklomis patenkinti visi.
Molio terapija
Kadaise Viekšniuose buvo ne vienas žmogus, dirbęs su moliu. Dabar I. Gudauskienė teigia, kad toks stebukladarys yra tik vienas ir jis veda antrą veiklą – molio terapiją. Keramikas, mokytojas, Viekšniuose kasmet rugpjūčio 15 d. vykstančios Molio šventės sumanytojas ir nuolatinis dalyvis, edukatorius Vitalijus Baltutis.
Jis ne tik supažindina su medžiaga ir procesu, bet leidžia kiekvienam patirti kūrybos džiaugsmą, veda molio taku ir atitraukia sielą nuo kasdienybės rūpesčių ar betikslio bendravimo virtualioje realybėje.
Va, čia tai terapija! Gali fantazija nuvesti, kur tik panorėsi, o rankos padaryti, ką tik panorėsi.
Gera visiems, bet skirtingai
Be abejo, daug kas priklauso nuo edukacijas vedančių žmonių.
Prieš porą savaičių Viekšnių kultūros centre Molio taku ėjo mažeikiškė JurgenijaŽiurlienė ir jos iš Airijos atvykę anūkai.
Moteris susižavėjusi kalbėjo apie centro direktorę I. Gudauskienę, molio aslos, kaip seno amato, puoselėtoją Saulių Jackevičių, keramiką V. Baltutį ir kitus darbuotojus, vis pabrėždama šiltą, gyvą bendravimą, užsidegimą, įdomų projekto veiklų pristatymą.
Pašnekovė teigė, jog edukacijos pranoko visus lūkesčius. Čia derėjo ir patraukė viskas: ir žmonių betarpiškumas, gyva žemaičių šnekta, aplinka, pasiūlytos veiklos.
Viekšnių kultūros centro direktorė I. Gudauskienė juokaudama sako, kad įdomu ir gera visiems, bet skirtingai: vieniems – virtualios veiklos (VR akiniai, žiedimo staklės su sensoriais, stilizuota degimo krosnis su įmontuotu ekranu, planšetės su įdiegta specialia molio kelio pažinimo programa), kitiems – realus kokios nors smulkmenėlės iš molio gaminimo procesas, tretiems – močiutė su žemaitiška rokunda, vaikams – moliapiešis…
Idėjos sklando, jų daug, tačiau realybė nuleidžia ant žemės.
Bet viekšniškių idėjoms ir sumanymams sparnus suteikė ir finansavo projektą Europos žemės ūkio fondas kaimo plėtrai, Mažeikių rajono savivaldybė, Šiaurės vakarų Lietuvos vietos veiklos grupė ir kiti. O kur dar vietos bendruomenė, Viekšnių meno mokykla, artimiausi bendraminčiai, palaikę ir patarę?
Galima dar tobulėti
O kas ateityje? Ar galime Molio pasakai pritaikyti formulę „Ir laimingai gyveno“?
Anot projekto „Kartu molio taku“ sumanytojos ir įgyvendintojos I. Gudauskienės, vis daugiau žmonių Viekšnius atranda. Vieni netyčia aptinka socialiniuose tinkluose, kiti susižino iš jau dalyvavusių žmonių. Buvo kelios grupės lankytojų, kurie norėjo prasmingai atšvęsti gimtadienį, todėl pasiryžo keliauti Molio taku.
Apsilanko įvairiomis progomis ir suaugusiųjų kolektyvai. Tai ne vienadienis projektas, o tęstinis. Bendravimas su žmonėmis skatina keistis, atrasti ką nors naujo. Projekto veiklose jau dalyvavo užsieniečių grupės iš Čekijos, Lenkijos.
Tada ir paaiškėjo, jog būtina edukacijose anglų kalba, ypač kitakalbiui sunku, kai dirba su VR akiniais. Ir vėl reikalingos lėšos, kad projektas „laimingai gyventų“.
Darbų prasmingumą atskleidžia įvertinimas, žmonių atsiliepimai. Cituoju nesirinkdama patį pirmą, kurį pasirašė Gitana: „Teko pamatyti savo akimis, prisiliesti savo rankomis. Įspūdinga patirtis. Viskas sukurta taip nuostabiai, kad neįmanoma papasakoti. Būtina patirti. Kviečiu visus užsukti į Viekšnių kultūros centrą, ten jūs sutiksite labai mielas darbuotojas, kurios kantriai jus ves „Kartu molio keliu“. Esu sužavėta, labai ačiū.“
Kelias visada pasiduoda einantiesiems, o ir paveldo galimybės neišsemiamos. Tai parodė ir per Žolinę praūžusi tautinio paveldo šventė „Rokundaapimuoli“.
Tad gal „Ilgai ir laimingai“?
Ilgai ir laimingai
Pasakos baigiasi įprasta formule: „Ir aš ten buvau, alų, midų gėriau, per barzdą varvėjo – burnoj neturėjau.“ Aš ten dar nebuvau, bet būtinai būsiu – jaučiu molio apžavus, kurie užbūrė tikrai ne vieną.
Nuotr. Sigito KAZLAUSKO ir iš Viekšnių kultūros centro archyvo
