Gavėnios laiką Bažnyčia pradeda Pelenų diena (dar vadinta Pelene, Pelenine, Pelenija). Šios dienos liturgijoje skelbiamas Dievo žodis moko atgailos, o kaip visiško žmogaus trapumo ir mirtingumo ženklas ant galvų barstomi pelenai.
Nors patys pelenai savaime reiškia sunaikinimą ir sunykimą, krikščionybės akimis Bažnyčios liturgijoje jie įgauna visai kitą prasmę. Čia jie reiškia naujo dvasinio gyvenimo pradžią. Atgaila yra ryžtingas, skaidrus žmogaus kilimas aukštyn į siekiamąjį išganymo idealą. Atgaila yra kelias, vedantis iš gyvenimo griuvėsių, iš pelenų, į naują, šviesų gyvenimą. Tikra atgaila yra žmogaus dvasinio prisikėlimo pradžia, savęs įvertinimas Viešpaties akivaizdoje, siekimas būti tikru žmogumi ir tikru krikščionimi.
Pelenų dienai Bažnyčia yra pasirinkusi labai gražią atgailos dvasiai tinkamą Evangelijos ištrauką: „Kai pasninkaujate (t. y. atgailaujate), nebūkite paniurę kaip veidmainiai: jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. O tu pasninkaudamas pasitepk (aliejumi) galvą ir nusiprausk veidą, kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“ (Mt 6, 16-21).
Ši pirmoji gavėnios diena, kaip ir prieš ją einančios Užgavėnės, anksčiau buvo gausiai apipinta tradiciniais papročiais, bet kiek Užgavėnės triukšmingos, tiek Pelenų diena tyli, rami.
Pelenų diena – „juodas“ pasninkas. Moterys užsivirindavo vandens, su šarmu išplaudavo visus puodus, indus, šaukštus, nublizgindavo stalus, kad niekur nei taukų, nei pieno lašelio neliktų, langus ir suodžius nušveisdavo. Tą dieną nedirbdavo didelių darbų, tik smulkius būtinos ruošos darbus. Ir šeimininkėms su valgiu mažai rūpesčio – išverda kruopų, paduoda kanapių aliejų ir valgykit. Tik einantieji į bažnyčią keldavosi anksčiau.
„Pelenija, – rašė J. Tumas-Vaižgantas, – nuobodžiausia visų metų diena. Bažnyčioje pelenai ir priminimai, jog visi, dulkėmis būdami, netrukus vėl dulkėmis pavirsią; namie – vėl pelenai, nes bažnyčioje buvę vyresnieji ir namo parsiveža pelenų tai skepetaitėje, tai skaros kertelėje, ir visus namie likusius dievobaimingai apibarsto“. Ir taip visoje Lietuvoje. Kai kur pasirodydavo senis su pelenų terbele – vaikščiodavo po kaimus ir barstydavo pelenus. Jis buvo vadinamas Peleniumi, Papelčiumi.
Kai kuriose Lietuvos vietovėse gyvavo silkės įvesdinimo paprotys. Tą darydavo vaikai, prisirišę silkės iškamšą, kurią tempdavo į kiekvieną kaimo trobą. Kitose apylinkėse silkę įvesdindavo pirmoji viešnia, kuri, prisirišusi silkės galvą prie siūlo, vilkdavo ją per slenkstį sakydama: „Čia, čia, čia“. Vaikai rėkaudami per kaimą veždavo Gavėną arba „diedelį“. Ant ledo sukdavosi karuselė.
Pelenų dieną taip pat vilkdavo trinką arba kaladę, simbolizuojančią gerą linų derlių. Ją vilkdavo Pelenų rytą anksčiau atsikėlusieji. Kaladė – tai stora malka, pagalys ar rąstgalis. Užneria virvę ar pantį, į pat trobą įvelka ir sako: „Kaladę atvilkau“.
Kaladę į namus Pelenų dieną pagal tradiciją turėdavo atitempti ir kiti, į svečius eidami. Jei pirmasis atėjusysis į svečius kaladės neatvilkdavo, žmonės tikėdavo, kad jis atnešė nelaimę. Kartais į vieną trobą tų kaladžių atvilkdavo po keletą. Buvo tikima: kuo daugiau kaladžių, tuo geriau. Kad sunkų rąstgalį laukan išvilktų, vilkėją kuo nors pavaišindavo.
Po riebių ir sunkiai virškinamų Užgavėnių valgių daug kas gali negaluoti, todėl kai kuriose vietose buvo paprotys Pelenų dieną vaikščioti „vengrams daktarams“. Persirengėliai turėdavo ilgas lazdas su mediniais kirveliais, maišelius, dėžutes su tariamais vaistais. Įėję į namus, jie sakydavo oracijas, girdavo savo atsineštus vaistus, ieškodavo „ligonių“, iš delno spėdavo laimę, „sergantiesiems“ diagnozuodavo ligą, duodavo „vaistų“.
Gavėnia – septynių savaičių pasninkas, kurio metu nevalia nei pramogauti, nei vestuvių kelti, kortuoti. Seniau žmonės nė į burną tokiu laiku neimdavo mėsos, pieno ir jų produktų. Tuo laiku pienas buvo rauginamas ir iš jo daromi sūriai, skirti vėlesniam laikui.
Per patį gavėnios vidurį – Pusiaugavėnis arba Krikštai. Tradicinis pusiaugavėnio valgis – šaltanosis, iškeptas iš tarkuotų bulvių ir grikinių miltų, pabarstytas kanapėmis arba aguonomis. Šaltanosius virdavo arba kepdavo. O kai kuriuose Žemaitijos kaimuose šią dieną dvyliktą valandą buvo lyg ir galima mėsos valgyti, bet tik tada, jei per vieną valandą suspėsi papjauti, nupešti gaidį, parsinešti iš miško žalių malkų, jas užkūręs – gaidį išvirti, jo mėsą suvalgyti. Jei per valandą visko nesuspėsi – mėsą valgyti draudžiama.
Parengta pagal etnologo A. Žarskaus surinktą medžiagą ir publikaciją žurnale „Žemaičių žemė“ (2003 m., Nr. 1)
