Šiemet minėjome pirmojo lietuviško vakaro Mažeikiuose – spektaklio „Velnias spąstuose“ 120 metų sukaktį, jo pagrindinio sumanytojo, režisieriaus Juozo Vaičkaus (1885–1935) bei koncertinės dalies organizatoriaus Karolio Pukevičiaus (1885–1957) 140-ąsias gimimo metines. Natūralu, kad ir istorija daugiausia dėmesio skiria pagrindinių vaidmenų atlikėjams, labiausiai matomiems ir išgarsėjusiems savo darbais. Bet pasitaiko, kad visiems žinomi faktai užstoja ne mažiau įdomias istorijas ir asmenybes.
Apie vieną jų šiandien noriu papasakoti.
ISTORIJAI SVARBŪS PRISIMINIMAI
Pirmojo lietuviško vakaro Mažeikiuose sumanytojas ir organizatorius J. Vaičkus vėliau tapo režisieriumi, o po 15 metų – 1920-aisiais – jo režisuoto spektaklio „Joninės“ premjera tapo Lietuvos dramos teatro gimtadieniu.
Kiti artistai ar būsimo režisieriaus pagalbininkai, prisidėję prie vakaro Mažeikiuose organizavimo, taip ir liko žinomi tik siauram istorijos mylėtojų ratui, tiems, kas domisi periferijos kultūros istorija.
Taip užmarštin nugrimzdo ir Aleksandra Mickevičiūtė-Balkevičienė (1887–1965), pagrindinio moteriško Magdelės vaidmens atlikėja (pagrindinį vyro – Jurgio Žiburio – vaidmenį vaidino pats J. Vaičkus).
Galime tik pasidžiaugti, kad ši moteris parašė atsiminimus, kurių fragmentai saugomi Mažeikių, Šiaulių „Aušros“, Teatro ir muzikos muziejuose. Iš jos atsiminimų, susirašinėjimo sužinome, kokiomis aplinkybėmis Papilės miestelio gyventoja tapo pagrindine Mažeikiuose parodyto spektaklio aktore.
Bet apie viską – nuo pradžių.
SPAUDOS DRAUDIMO LAIKŲ DARAKTORĖ
- Mickevičiūtė gimė 1887 m. Papilėje. Kai mergaitei buvo ketveri, ją atidavė auginti seneliui Pranciškui Mickevičiui, tuo metu gyvenusiam Zarasuose. Jis anūkę mokė katekizmo tiesų, poterių, išmokė skaityti, rašyti lietuviškai ir lenkiškai.
1897 m. senelis su Aleksandra iš Zarasų persikėlė į Šiaudinę. Girdėtas vietovardis? Taip, čia gimė Merkelis Račkauskas, Mažeikių gimnazijos įkūrėjas. Nors jie panašaus amžiaus, bet vargiai iki lietuviško vakaro Mažeikiuose susitiko, nes M. Račkausko tėvas buvo vargonininkas, dažnai kilnojosi iš vienos parapijos į kitą.
Įsikūręs Šiaudinėje Pranciškus ėmė tarnauti bažnyčioje ir dar užsiėmė daraktoriaus veikla, o jo pagalbininkė buvo 10-metė anūkė.
Atsiminimuose A. Mickevičiūtė rašo: „Kada senelis išvažiuodavo kalėdoti ar šiaip kur kokiais reikalais, aš likdavau jo vietoj mokytoja. Mokiniai buvo už mane daug vyresni, vienas kitas gal vienmetis. Su mergaitėmis buvo kiek lengviau, bet mergaičių buvo tik trys, o visi kiti – berniukai. Ach, ir kokių tik išdaigų jie man iškrėsdavo: patraukdavo kėdę ir aš griūdavau visų mokinių akivaizdoje, skaudžiai užsigaudama. Kartais juos skųsdavau seneliui, kartais susigerindavome kaip vaikai. Už netvarką senelis bausdavo, bet kaip mokinius, taip ir mokytoją – su liniuote per plaštaką. Todėl skųstis didelio noro nebuvo. O ir mano mokiniai, pridarę įvairių išdaigų, privirkdinę mane, kitą dieną jau gerindavosi, atnešdavo man gėlių, jei buvo gėlių laikas…“
Kitas atsiminimų autorės pastebėjimas: visada vienas iš mokinių būdavo sargyboje, kad jų neužkluptų uriadnikas – carinis pareigūnas, nuolat vaikščiojantis po apylinkes ir ieškantis caro priešų. Geriau būdavo, jei jis pasirodydavo nuo Papilės pusės, pakeliui buvo karčiama, kur uriadnikas kiek stabteldavo, tad daraktoriaus mokiniams buvo laiko išsiskirstyti. Jei uriadnikas ateidavo nuo Tryškių pusės, būdavo sudėtingiau…
Aleksandrą, su seneliu gyvenusią devynerius metus, tėvai nutarė pasiimti pas save. Išsiskyrimas buvo sunkus. Beje, jos tėvas taip pat buvo bažnyčios tarnas – Papilės bažnyčios vargonininkas.
PAŽINTIS SU J. VAIČKUMI
Buvusi daraktorė baigė liaudies mokyklą rusų kalba. Ne pagal metus subrendusi Aleksandra skaitė lietuvišką spaudą, domėjosi politika. Jos lavinimusi rūpinosi brolis – klierikas Jonas.
Gavę telegramą, kad Dorpate (dabar Tartu) Jonas mirė, Mickevičiai vyksta į svetimą miestą jo laidoti.
Čia jie ir susipažino su gimnazistu J. Vaičkumi, kuris labai pagelbėjo rūpinantis laidotuvių reikalais. Su juo susidraugauja visa šeima, o ypač Aleksandra – žavi, charizmatiška mergina spindinčiomis akimis.
Nežinia, kas dėjosi jauno gimnazisto širdyje, bet jis kelis kartus apsilankė Papilėje, o po vieno vizito pasiūlė Aleksandrai kartu organizuoti lietuvišką vakarą Mažeikiuose. Būsimasis režisierius tuomet pasakė: „Aš būsiu iniciatorius, o tu – įkvėpėja…“
Mažeikiuose gyveno Aleksandros sesuo Skabeikienė. Pas ją, erdviame geležinkelininkų bute, ir prasidėjo repeticijos, visi organizaciniai reikalai.
Dabar sakytume: visa vadyba kliuvo J. Vaičkui: reikėjo gauti leidimą iš gubernatoriaus, parengti afišas, susitarti dėl muzikinės vakaro dalies. Padėjo knygnešys Jonas Jurkūnas, jis pasirūpino lentomis suolams, scenai gaminti.
- RAČKAUSKO ĮVERTINIMAS
Išskyrus tai, kad Breitmozerio malūno svirnas nesugebėjo sutalpinti visų pageidaujančiųjų ir antra tiek liko už durų, kad scena buvo per maža, atsiliepimai apie spektaklį buvo puikūs.
Vienas iš lietuviško vakaro recenzentų buvo Merkelis Račkauskas, pasirašęs Mykolo Rupeikos slapyvardžiu.
„Vilniaus žiniose“ jis rašė: „Mažeikiai. Birželio 29 d. (liepos 12 d. – pagal Grigaliaus kalendorių – V. R.) Mažeikių miestelyje buvo suvaidinta originališka komedija „Velnias spąstuose“. Reikia pripažinti, kad steigėjai išrinko vaidinimui labai puikią vietą: scena buvo pastatyta Breitmozerio bute, vienas varstas nuo Mažeikių, ant Ventos krašto. Venta toje vietoje yra gana platoka (apie 30 sieksnių), jos krantai čia labai puikūs. Apskritai visos prigimties aplinkybės buvo prielankios šiam vakarui: oro tykumas, mėnulio šviesa, vandens per akmenėlius čiurvenimas – viskas darė nepaprastai ir maloniai glostė dvasią. Susirinko į spektaklį daug žmonių: didokas žmonių būrys buvo priverstas stovėti už durų, kurios, nors ir trošku buvo, reikėjo uždaryti, nes pasilikusieji už durų norėjo per prievartą įsigrūsti, o jau visai nebuvo kur patilpti. Vaidino gerai. Tik scena buvo per maža ir labai gadino įspūdį. Laike pertraukų choras pasekmingai dainavo tautiškas dainas. Viskas pasibaigė jau išaušus.“
POKALBIS SAVAITĘ PRIEŠ MIRTĮ
Tą pačią vasarą norėta surengti spektaklį ir Papilėje. Planuotas kitas spektaklis – „Neatmezgamas mazgas“. Deja, gubernatoriaus leidimas nebuvo gautas ir spektaklis ant Ventos kranto, privačioje erdvėje, buvo suvaidintas tik kviestinei publikai, tai yra nelegaliai.
Tuo A. Mickevičiūtės artistinė karjera ir baigėsi. Apie merginą jau sukosi geležinkelio stoties viršininko pavaduotojas Julijonas Balkevičius.
Su J. Vaičkumi ryšiai nenutrūko, paskutinis jų susitikimas įvyko savaitę prieš J. Vaičkaus netikėtą mirtį.
- Balkevičienė prisiminė paskutinį jų pokalbį: „Sakau jam, be reikalo bastaisi po pasaulį, nieko neturi, nei turto, nei šeimos, vargsti, galėtum užsiimti advokatūra (J. Vaičkus buvo baigęs Peterburgo universiteto juridinį fakultetą – V. R.). Atsakė labai nusiminęs, maniau, kad tu mane geriau supranti. Ir kaip tu mane gali įsivaizduoti valdininku?“
Tame pokalbyje ir atsiskleidė jų pasaulėžiūros skirtumai. Ji – stovinti ant žemės, besirūpinanti buitimi, šeima, jis – skrajojantis padangėmis menininkas, amžinas kovotojas su priešais, kurių, deja, gyvenime buvo daugiau nei draugų…
GELEŽINKELININKO ŽMONA
Po vestuvių, 1907 metais, Aleksandra su vyru išvyko į Užkaukazę, kur J. Balkevičius buvo paskirtas dirbti. Visi jaunos šeimos bandymai persikelti arčiau namų baigėsi nesėkme. Tokia buvo caro politika, kad lietuviai katalikai: tarnautojai, pareigūnai, gydytojai – buvo siunčiami į imperijos pakraščius, taip dalis jų ir nutautėdavo.
1918 m., kai tik atsirado galimybė, nors Julijonui ir buvo siūlomas darbas geležinkelio valdyboje, Balkevičių šeima išvyko į Lietuvą.
Aleksandra atsiminimuose rašė: „Daug vargome kelyje. Daug iškentėjome ir nukentėjome <…> Du mėnesius išvargę kelionėje, galiausiai pasiekėme savo brangią šalį. Bet čia dar teko daug prisikentėti nuo vokiečių…“
Geležinkelio vadybos patirties turintis J. Balkevičius nepriklausomoje Lietuvoje buvo skiriamas geležinkelio stoties viršininku, jis dirbo Šiauliuose, Joniškyje, o nuo 1932 m. paskirtas į Mažeikius.
Taip Aleksandra grįžo į miestą, kuriame prieš 27 metus buvo pagrindinė aktorė pirmajame lietuviškame spektaklyje. Nemažai bendražygių jau buvo iškeliavę anapilin. 1935 m. surengtas pirmo lietuviško vakaro Mažeikiuose 30-mečio paminėjimas. Nuo J. Vaičkaus mirties buvo praėję du mėnesiai, tad sukaktis buvo gana liūdna.
1939 m. J. Balkevičiui baigus tarnybą – išėjus į pensiją, šeima nutarė grįžti į Papilę. Ant Ventos skardžio šeima pasistatė stilingą, iš kitų miestelio namų išsiskiriantį būstą, kuris iki šiol tebestovi. Tame name, anūkų apsuptyje, ir sulaukta saulėlydžio…
VIETOJ EPILOGO
Kokiais matais galima įvertinti gyvenimo prasmę? Kas žino, jei Aleksandra būtų pasirinkusi ne geležinkelininko žmonos, o aktorės kelią, gal dabar ji būtų labiau žinoma visuomenei?
Manau, Papilės kunigo Vytauto Motiekaičio laiškas A. Balkevičienei, parašytas po jos 70-mečio, nusako šios moters gyvenimo esmę: „…Gyvenime yra žmonės, kurie turi menininko sielą. Jie sukuria meno kūrinius, vieni iš žmogiškų žodžių, kiti iš spalvų, treti iš garsų. Prie tokių žmonių, turinčių menininko sielą, norėčiau priskaityti ir Tamstą. Beje, Tamsta nesirengėte rašyti knygų, nekūrėte paveikslų ar muzikos kūrinių, bet Tamsta sukūrėte meno kūrinį iš savo gyvenimo. Tamstą būtų galima pavadinti Gyvenimo menininke. Ir tai yra didelis ir sunkus menas, gal didesnis už visus kitus menus. 70 metų Tamstos gyvenimo. Koks tai puikus veikalas, kokia nuostabi knyga, kiek įdėta širdies, jausmo ir valios. Prabėgomis atskleiskim tą knygą, pažvelkime bent svarbesnius jos skirsnius… Skaistus gyvenimo rytas Papilėje, jaukiame tėvų židinyje. Vaikystės ir jaunystės dienos ant Ventos krantų. Pirmieji lietuviški vaidinimai. Demonstracija prieš carą. Meilė ir pareiga. Dviese į gyvenimą. Kaukazas. Pirmieji motinystės žiedai. Leiskit į tėvynę. Kaunas. Šiauliai. Mažeikiai. Papilė <…> Kartą esu Tamstos klausęs, kurioje iš vietų linksmiausiai gyvenote, tai atsakėte, kad apie linksmybes nebuvę kada galvoti, nes reikėjo aukotis šeimai…“
Panaudoti šaltiniai: Saulius Gajauskas. „Laiškas iš praeities“, „Vienybė“, 2018-04-09; A. Martišiūtė-Linartienė. „Juozas Vaičkus – lietuviško teatro ir kino spiritus movens“, 2022;
Papilė, II–III dalys, 2006; Amžininkai apie Juozą Vaičkų. Mažeikių muziejaus mokslinis archyvas.
Nuotr. iš Arūno Balkevičiaus ir Mažeikių muziejaus archyvų
