Dailininkas Ignas Budrys gimė 1933 metų gruodžio 25 dieną. Tėviškę, savo vaikystę menininkas dažnai prisimindavo: „Mano gimtinė – nuostabus Žemaitijos kampelis. Tarp miškų, šalia Grigaičių kaimo vieškelio ir Babrungo upelio – maža mano tėvų sodyba. Netoli gražus Platelių ežeras su savo įlankom, užlajom, Beržoro kaimas su kalvelėmis, ežerėliais ir Žemaitijos tautodailės lobynu – koplyčiomis, rūpintojėliais. Čia prabėgo mana vaikystė. Ganydamas su broliu, iš žilvičių ir šermukšnių žievių sukdavau birbynes, švilpukus, drožinėjau įvairias figūrėles. Mūsų kaimynas buvo apylinkėje garsus klumpius K. Bukontas. Jis mokėjo padirbti ne tik žemaitiškas klumpes, bet ir išdrožti šaukštus, išskaptuoti statulėles. Vakarais jis mums sekdavo nuostabias pasakas, stebuklingas istorijas, mokydavo senovės dainų.“ Su pagarba I. Budrys minėdavo pirmąjį savo mokytoją Babrungėnų pradžios mokykloje J. Mikutį, išugdžiusį meilę gimtajam kraštui, ir Platelių progimnazijos piešimo mokytoją S. Andriuškaitę, kuri pastūmėjo į paslaptingą meno pasaulį, paskatino mokytis Telšių taikomosios dailės technikume.
Nors Telšiuose I. Budrys pasirinko keramikos specialybę, bet čia susipažino ir su akvarele. Piešimą ir akvarelę tuomet technikume dėstė G. Vyskupovas. Dar labiau šia molbertinės tapybos rūšimi I. Budrys susidomėjo 1953–1959 m. studijuodamas tuometiniame Lietuvos valstybiniame dailės institute, keramikos skyriuje (akvarelę dėstė A. Ličkutė). Institute jis galutinai pamėgo minėtąjį žanrą, patyrė pirmąjį kūrybos džiaugsmą, ketvirtame kurse suruošė pirmąją paveikslų parodą šios aukštosios mokyklos bibliotekoje. Baigęs studijas visas kūrybines jėgas atidavė akvarelei.
Savo požiūrį į akvarelę dailininkas išdėstė interviu „Vakarinėms naujienoms“ (Nr. 279, 1979 12 05): „Akvarelė iš pirmo žvilgsnio lyg ir „lengvoji“ tapyba, kiekvienam prieinama, kol pats išmėgini. Ne visi sugeba įvaldyti šį žanrą. Reikia „jausti“ dažus, popierių, kūrybinio proceso per ilgai neužtęsi – tokie reikalavimai, liejama vienu ypu. Tiesa, po to galima kiek pataisyti. Tačiau tai nereiškia, kad maža išraiškos būdų, technikos ir plastikos priemonių, kad siauras temų diapazonas. Kai nuoširdžiai, kruopščiai dirbama, paklūsta technika ir išsprendžiamos temos. Įdomu įsitikinti pačiam, ką sugebi. Laimi tie, kurie bando komponuoti. Tą žinau iš savo patirties. Esu „išeivis“ iš keramikos. Akvarelistu tapau, kai atsisakiau gamtos kopijavimo, o ėmiau perkurdinėti ją.“
Liedamas akvareles I. Budrys išbandė įvairiausius tapymo būdus. Jis įvedė į lietuvių akvarelę didelius formatus, drąsų, platų potėpį. Ant gerai įmirkyto lakšto liejo sodriai, dažnai naudojo tamsius ar net juodus kontūrus. Taip pamažu susiformavo „budriškas“ akvarelės stilius – iškart atpažįstamas, nesumaišomas su niekieno kito.
I. Budrio kūrybą taikliai įvertino dailininkas L. Toleikis: „Traukė jį spalvos, traukė gamta, prie Babrungo upės gimę vaizdai, ryto rūkai, lyg žvakės iš jų kylančios eglės ir pušys, vakaro žaros, bažnyčių aukšti stogai ir koplytstulpiai, Žemaitijos kalnai ir kalneliai. Traukė, viliojo, džiugino akį, tad akvareliniais dažais popieriaus lakšte visa stengėsi įamžinti, palikti, parodyti kitiems, kartu atlikti ir sielos „išpažintį“, atskleisti jos grožį, ilgesį ir skausmą, fiksuojant savosios širdies virpesius. Vėliau – Baltijos jūra, Nidos kopos ar daugybė Vilniaus vaizdų, taip gražiai žydinčių, su stogais, arkomis, barokinių bažnyčių siluetais. Daug kur paveiksluose žmogus – toks varganas, toks kaimietiškas. Kitur jie susibūrę krūvon, tarsi gieda ar dainuoja, susitelkę, su savais rūpesčiais ir bėdomis. Kaimo moterėlės su skarelėmis vingiuotame vieškelyje, kažką dirbančios laukuose, sėdinčios po senomis obelimis ar žvelgiančios į dainuojančias grožį kalvas, kalniukus, kalveles. Tiek daug to Lietuvos džiaugsmo, tiek daug to ilgesio, kai žaliuoja vasara, kai auksu ir raudoniu pasiskleidžia ruduo, kai gelsvumu nusidriekia pavasario toliai. Į vienumą sujungęs padavimus, gamtą, gyvenimą, sušildęs tauria dvasios šiluma Ignas sukūrė daug paveikslų. Savito grožio, jautraus, galingo talento ženklu pažymėtų vaizdų.“
Menininkas labai mėgo gamtą. 1965 m. jis rašė: „Iš visų metų laikų man įdomiausias ruduo. Kodėl? Sunkoka paaiškinti. Gal tokia mano būdo savybė. Ypatingai žaviuosi rudens spalvingumu, paslaptingumu, jo skirtingomis nuotaikomis. Juk rudenį nuostabus miškas, sodybos, paskendę medžiuose, dangus; juodame miško fone dega auksiniai beržai, drebulės, teka upelis… Koks vakaro prietemų ramumas! Tą visą grožį kartais taip norisi perteikti kitiems, nupiešti popieriuje, drobėje – savaip, paprastai, sutelktai, be jokių gudravimų. Bet aš ne fotografas. Todėl ir tepiešiu tai, kuo labiausiai susižaviu: ar juodu miško plotu, ar degančiais beržais, ar iš ūko išnyrančia gyvenviete. Kartais nupiešiu debesis, o žemės beveik neparodau. Visa tai atsitinka paprastai. Svarbu – kas norima labiau išryškinti, ką tuo norima vienaip ar kitaip pasakyti.“
I. Budrio akvarelės pasklido po platų pasaulį. Jo darbų įsigijo įvairūs Lietuvos, Rusijos, Azerbaidžano, Ispanijos, Prancūzijos, JAV, Kanados, Meksikos muziejai, privatūs asmenys.
Dailininkas anapilin išėjo 1999 metų sausio 29 dieną. Palaidotas Vilniuje.
Balandžio 27-ąją Platelių dvaro svirne atidaryta I. Budrio akvarelės paroda. Ji veiks iki gegužės pabaigos. Kviečiame apsilankyti.
