Reikia nebijoti išeiti iš savo komforto zonos, nes tik tokiu atveju žmogus gali pasiekti tai, kas jam yra svarbu ir kas dovanoja gyvenimo džiaugsmą. Taip mano Gražvydas Kontaras. Po ilgų paieškų jam su žmona Elzbieta pagaliau pavyko rasti svajonių vienkiemį Plungės rajone. Ten netruko apsigyventi, o po kurio laiko gyvenimas vėl suteikė progą džiaugtis – ir svajonių darbas atsirado. Gražvydas – naujasis Plungės atviro jaunimo centro direktorius. „Dirbdamas šį darbą jaučiuosi laimingas“, – sakė vyras.
Mato prasmę
Praėjo dar tik pora mėnesių, kai G. Kontaras vadovauja Plungės atviram jaunimo centrui, tačiau kojas čia kaip reikiant apšilo. Tiesą pasakius, darbo su jaunimu srityje jis nėra naujokas, patirties turi, taigi rasti bendrą kalbą su jaunais plungiškiais pavyko be didesnių problemų. Istoriko išsilavinimą turintis vyras anksčiau yra dirbęs jaunimo darbuotoju Klaipėdos atvirame jaunimo centre.
Dirbti su jaunais žmonėmis Gražvydui netgi labai patinka: „Matau šiame darbe labai didelę prasmę. Kažkur skaityta mintis, jog jaunimas nėra mūsų ateitis, jis – mūsų dabartis, man labai svarbi ir reikšminga, nes joje tikrai daug tiesos. Juk iš tikro taip ir yra. Jeigu norime keisti visuomenę, turime nieko nelaukti, o pradėti dabar.“
Kad Gražvydas sėdi savo rogėse, galima suprasti iš to, kaip jis daug ir labai nuoširdžiai kalba apie jaunus žmones, apie santykį su jais. Pašnekovas neslėpė, kad jų įstaigos tikslinė auditorija daugiausia yra jaunimas, turintis elgesio sutrikimų, neretai susidūręs su teisėsauga, patiriantis socialinę atskirtį, ekonominį nepriteklių. Centro tikslas – padėti jaunam žmogui atrasti save, suvokti tokio elgesio pasekmes, įtraukti į įvairią prevencinę, edukacinę veiklą, taip pat padėti ištaisyti klaidas, suteikti visą reikalingą informaciją, tačiau tai daryti ne moralizuojant, ne auklėjant, ne bandant priekaištauti, o stengiantis suprasti jauną žmogų, parodant pasitikėjimą juo. Jaunimo darbuotojas dėl to neretai tampa savotišku autoritetu tokiam žmogui, nes jis neaiškina, kaip reikia gyventi, o priima jaunuolį tokį, koks jis yra.
„Sako, kad jauni žmonės yra motyvuoti ir neturintys motyvacijos. Nesutinku. Manau, jaunimas apskritai ką nors darydamas jau yra motyvuotas, kad ir vykdydamas nusižengimą – juk turi priežastį tą daryti. Tik tie jo motyvai visuomenei yra nepriimtini. Ateina pas mus toks žmogus irgi vedamas motyvacijos – motyvacijos keistis. Vien tai, kad toks jaunuolis ateina pas mus, mums jau yra didžiulis laimėjimas“, – kalbėjo G. Kontaras.
Nors Jaunimo centre užsiėmimų netrūksta, Gražvydas turi tikslą čia sukurti papildomų erdvių, kuriose būtų patogiau atlikti kūrybines užduotis, atskirti sporto zoną. Džiugu, kad jau pavyko išspręsti ir darbuotojų klausimą: prie Gražvydo prisijungė dar dvi jaunimo darbuotojos. Tikimasi, jog ilgam.
G. Kontaras neslėpė, jog darbas su jaunimu, deja, neretai iš darbuotojo pareikalauja labai didelės vidinės motyvacijos. „Turbūt čia visos Lietuvos problema, nes lūkesčiai ir reikalaujamos kompetencijos jaunimo darbuotojui yra dideli, tačiau ekonominis efektas – ne. Norisi kitokio požiūrio. Būtent tai lemia darbuotojų kaitą“, – pažymėjo pašnekovas.
Mažo miesto fenomenas
Ne kartą pokalbio metu G. Kontaras prasitarė, kad darbas Plungės atvirame jaunimo centre – jo svajonių darbas, kad čia jis jaučiasi laimingas. Motyvacijos dirbti jaunimo labui jam prideda ir tai, jog jis niekada nesivaikė didelės finansinės naudos ir pinigai nėra jo gyvenimo tikslas. „Pinigai yra tik priemonė savo tikslams pasiekti. Blogai, kai gyvenimo tikslu tampa pinigai“, – dėstė savo filosofiją jaunas vyras.
Darbas Jaunimo centre jį žavi ir tuo, jog čionykštis jaunimas labai skiriasi nuo didmiestyje gyvenančio. Mažo miesto žmonės paslaugesni, noriau priima siūlomą pagalbą, dėmesį, atsiliepia į prašymus, iniciatyvas. „Žmonės čia tiesiog žmoniškesni ir paprastesni, nesusireikšminę. Pradėjęs dirbti labai nustebau sulaukęs iš savo jaunimo iniciatyvos padėti tvarkytis centre. Klaipėdoje to niekad nėra buvę“, – darbo patirtimi Plungėje dalijosi Gražvydas.
Didžiausia vertybė – gamta
G. Kontaras sakė, kad ir jis pats nėra tipiškas žmogus, kuris gyvena daugeliui priimtinu būdu, kai siekiamybė yra uždirbti kuo daugiau pinigų, susikurti patogią buitį, turėti darbą, butą ar namą, o grįžus iš darbo tiesiog sėdėti ant sofos ir žiūrėti televizorių. „Nemaža visuomenės dalis taip gyvena, ir aš jų nesmerkiu, tačiau tai man būtų didžiausia degradacija, ne gyvenimas, o egzistavimas – juk sėdėdami prie televizoriaus nieko iš gyvenimo daugiau nepasiimame“, – dėstė pašnekovas.
Gražvydas laimingas dar ir dėl to, jog jam gyvenime labai pasisekė, nes su žmona Elzbieta jiedu jungia ta pati gyvenimo filosofija ir pasaulėžiūra. Būtent dėl to jiedu iškeitė visus miesto gyvenimo patogumus į gyvenimą kaime. „Net penkerius metus ieškojome vienkiemio. Jį radome Plungės rajone. Tai labai sena sodyba, turinti istoriją. Norisi ją išsaugoti ir tęsti. Mieste buvome pavargę nuo žmonių, nuo to apsimestinio mandagumo, netikrumo. O čia viskas tikra, nuoširdu, žmonės nesusvetimėję“, – džiaugėsi gyvenimo pokyčiais Gražvydas. Kaip jis nustebo, kai iš naujųjų kaimynų gavo netikėtų dovanų – dvi avis!
G. Kontaras įsitikinęs, kad ne materialumas yra laimė. Laimė – kai gali gyventi darnioje vietoje, ten, kur gali būti savimi. Būtent gamta jam ir jo Elzbietai yra didžiausia vertybė. Artimieji, draugai ir pažįstami Kontarus vadina drąsiais žmonėmis. Tačiau, kaip sakė Gražvydas, toks galime būti kiekvienas mūsų, tik reikia nebijoti išdrįsti išeiti iš savo komforto zonos. Gražvydas išdrįso, ir štai jam pavyko įgyvendinti savo tikslą – gyventi taip, kaip iš tiesų nori ir širdis liepia: dėmesys tvarumui, domėjimasis senosiomis tradicijomis, amatais ir pan.
„Pasaulis būtų kitoks, jei žmonės būtų drąsesni gyventi taip, kaip iš tiesų nori“, – mano Plungės atviro jaunimo centro direktorius.
kur gyvena,taip ir neaisku?
A į svečius nori?
pagarba tokiems žmonėms. Labai trūktą tokių žmonių mūsų bedavasiai visuomenėje.