Jau dvidešimt ketvirtąjį kartą Lietuvoje vyksta Europos paveldo dienos. Šiais metais dėmesio centre – archeologinių vietovių, istorinių miestų ir miestelių, senųjų kaimų, kelių ir gatvių tinklo, dvarų sodybų, istorinių parkų ir sodų, sakralinių statinių, kapinių, pramonės ir kitų kultūros paveldo objektų tarpusavio ryšys kultūriniame kraštovaizdyje. Tad Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos patvirtinta Europos paveldo dienų tema: „Kultūrinis kraštovaizdis: nuo piliakalnių iki miesto bokštų“.
Plungė, organizuodama Europos paveldo dienas, taip pat neatsilieka nuo paskelbtos temos. Tik šiemet renginiai buvo šiek tiek kitokie.
Penktadienį vyko pažintinis plaukimas baidarėmis Plungės HE tvenkiniu, vadinamąja Plungės jūra. Dalyviai, gavę maršrutus ir atplaukę į pažymėtas vietas, galėjo pasiskaityti apie kultūros paveldo ir kitus lankytinus objektus, matomus nuo šio vandens telkinio. Tarp jų – Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, varpinė ir Visų Šventųjų koplyčia.
Žinios apie Plungėje buvusias bažnyčias mus pasiekia iš XVI amžiaus. Pirmoji bažnyčia galėjusi būti pastatyta 1570 m., o 1617 m. Plungės dvaro valdytojo, LDK iždininko ir notaro Jeronimo Valavičiaus ir jo žmonos Elžbietos lėšomis iškilo antroji. Trečioji pastatyta 1674-aisiais ir gyvavo 120 metų. Medinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia suręsta 1797-aisiais. Apie ją rašė Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius: „Visuose Žemaičiuose nėra medžio bažnyčios, taip išpuoštos, kaip plungiškė.“
Manoma, kad po 1894 m. kilusio ir miestą nusiaubusio gaisro buvo pradėta galvoti apie mūrinės bažnyčios statybą. Plungės maldos namų projektą iš Romos parvežė Mykolas Oginskis. Projektas buvo patobulintas, kaip spėjama, švedų kilmės architekto Karlo Eduardo Strandmanio.
1900 m. Plungės bažnyčios statybai vadovauti paskirtas kunigas Vincentas Jarulaitis. 1903 m. sudarytas maldos namų statybos komitetas, o 1905 m. vyskupas Mečislovas Paliulionis pašventino pamatus. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, darbai buvo sustabdyti. Bažnyčios statyba atnaujinta tik 1928-aisiais į Plungę atkelto kunigo, vėliau prelato, Povilo Pukio pastangomis. 1933 m. rugsėjo 24 d. naujoji bažnyčia konsekruota (pašventinta) Telšių vyskupo Justino Staugaičio.
Plungės bažnyčioje susituokė Laurynas Žymantas ir Julija Beniuševičiūtė, būsimoji lietuvių literatūros klasikė Žemaitė. 1908-ųjų vasarą joje vargonavo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.
Neatsiejamas nuo bažnyčios architektūros paminklas – varpinė. Ją 1850 m. pastatė grafas Aleksandras Zubovas.
Didžioji varpinės paslaptis – tai įrašas: „Isteijgi jo milesta Grafi Zubows su padiejimu parakwijonu – metusi 1850“. Iki šiol spėliojama, kaip jis išliko lietuviškos spaudos draudimo metais. Istoriniuose raštuose minima, kad knygnešys Kazys Barzdys kartais čia slėpdavo lietuviškas knygas.
Jokių tikslių duomenų apie Visų Šventųjų koplyčią nėra. Tik žinoma, kad ji pastatyta 1858 m. parapijiečių ir grafo A. Zubovo lėšomis.
Į plaukimą baidarėmis įsitraukė 20 dalyvių. Tarp jų – Plungės sporto ir rekreacijos centro auklėtiniai.
Baigę maršrutą, Europos paveldo dienų dalyviai galėjo dalyvauti viktorinoje, kurios klausimai buvo susiję su informacijos stenduose pateikta medžiaga.
Atsisveikinant dalyviams įteiktos prisiminimo dovanos.
Tie, kurie nenorėjo plaukti ar pabūgo prasto oro, Europos paveldo dienų renginiuose galėjo dalyvauti kitą dieną.
Šeštadienį į mūsų miestą atvyko viešnia iš Vilniaus – architektė restauratorė Gražina Kirdeikienė. Ji norintiesiems surengė ekskursiją po Plungės dvaro sodybą. Papasakojo apie parko ir jame stovinčių pastatų kūrimo ir statybos etapus, supažindino su jo planu ir svarbiausiais elementais, atvirais visuomenei objektais.
Pasivaikščioję po parką dalyviai buvo pakviesti į Mykolo Oginskio rūmus, kur G. Kirdeikienė supažindino, kaip rūmai buvo statomi, apžvelgė jų klestėjimo ir nykimo laikotarpius. Kalbėta apie pastato restauravimą ir interjero atkūrimą ir būsimus darbus.
