Plungiškės Giedrės laimė – už jūrų marių, Meksikoje

Parašė: Kalbino Daiva GERIKIENĖ 2021-01-29

Gyvenimas tuo ir žavingas, kad niekada nežinai, kas kur tavęs laukia. Vieniems likimas dovanoja džiaugsmą būti laimingam savo namų aplinkoje, kitus laimės paieškos nuveda tūkstančius kilometrų nuo gimtosios šalies. Štai plungiškė Giedrė Burbaitė yra iš tų, kurie nemažai keliavo, daug kur gyveno, o tikroji laimė jos laukė už vandenynų – tolimojoje ! Įdomu, kaip jai ten sekasi. Juolab kad Giedrė – buvusi mūsų redakcijos darbuotoja.
– Giedre, mes, „Plungės“ kolektyvas, Tave pažįstame, nes Tu – buvusi kolegė, o mūsų skaitytojams prašytume prisistatyti.
– Gimiau ir užaugau Plungėje. Prieš dvylika metų baigiau „Saulės“ gimnaziją ir išvykau studijuoti į Klaipėdą. Studijų metais pradėjau nemažai keliauti po Europą, o galiausiai atsidūriau Meksikoje, kurioje gyvenu antrus metus.
– Kaip minėjai, ir iki Meksikos Tavo gyvenime buvo ilgesnių ar trumpesnių kelionių po svečias šalis. Koks Tavo išvykų tikslas? Jaunatviškas noras pažinti ir užkariauti pasaulį? 🙂
– Pastaruosius dešimt metų mano gyvenimas buvo nenuspėjamas – kupinas kelionių, neišdildomų įspūdžių. Niekada ilgai neužsibūdavau vienoje vietoje.
Viskas prasidėjo nuo studijų Klaipėdos universitete, kuriame įgijau bakalauro ir magistro laipsnius. Šis universitetas tiesiogine to žodžio prasme man atvėrė duris į pasaulį.


Per bakalauro ir magistro studijas kartu su kitais Klaipėdos universiteto studentais užsiėmiau savanoriška ESN („Erasmus Student Network“) veikla. Organizavome įvairius renginius ir keliones į Klaipėdą atvykstantiems „Erasmus“ studentams. Pati per studentų mainų programą buvau išvykusi į Norvegiją ir Suomiją.
Po studijų praktiką atlikau Kroatijoje, Zadaro universitete. Grįžusi į Lietuvą supratau, jog dar nenoriu nustoti keliauti. Vis norėjosi pamatyti daugiau šalių, pažinti kitas kultūras, išmokti naujų kalbų. Taip po trijų mėnesių atsidūriau Ispanijoje, apie kurią tiek daug girdėjau iš savo užsieniečių draugų. Metus savanoriavau kultūros organizacijoje, esančioje miestelyje netoli Madrido: padėjau organizuoti įvairius renginius, fotografavau koncertus, rašiau straipsnius anglų kalba.
Praėjus metams, Barselonoje susiradau darbą trikalbyje darželyje. Čia praleidau dvejus nuostabius metus, kurie man padėjo patobulinti ispanų kalbos žinias.
– Meksikoje Tu jau kurį laiką. Kaip nutiko, kad atsidūrei tokioje mums, lietuviams, tolimoje ir egzotiškoje šalyje?
– Viskas labai paprasta. Gyvenau Barselonoje – viename nuostabiausių pasaulio miestų. Maniau, jog Barselona ir bus ta vieta, kurioje liksiu ir kursiu savo ateitį. Bet, kaip sakoma, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.
Barselonoje susipažinau su dabartiniu savo vaikinu meksikiečiu Hectoru. Jis – gydytojas chirurgas, o į šį miestą buvo atvykęs vos keliems mėnesiams – lankė kursus apie virškinamojo trakto operacijas ir organų persodinimą.
Praėjus kuriam laikui Hectoras turėjo grįžti į Meksiką, bet užsimezgusi draugystė nenutrūko. Sykį per atostogas skridau jo aplankyti, o grįžusi į Barseloną galiausiai nusprendžiau, jog surizikuosiu ir pabandysiu savo laimę Meksikoje. Jaučiau, kad neturiu ko prarasti. Žinojau, kad bet kada galiu grįžti į Barseloną, o buvusi darbovietė mane priimtų atgal. Ispanų kalba taip pat padėjo apsispręsti, žinojau, jog Meksikoje susikalbėsiu. Po pusės metų susikroviau lagaminus ir pradėjau naują gyvenimo etapą už jūrų marių.

– Kuo gyvendama už jūrų marių užsiimi?
– Tarptautinėje mokykloje dirbu anglų kalbos mokytoja. Neneigsiu, jog šis darbas – iššūkis, nes mokau turtuolių vaikus, kurie turi tarnaites, žirgynus, daug keliauja. Dažnai pasitaiko, jog vien dėl to, kad už vaiko mokslą moka didelius pinigus, tėvai reikalauja iš mokytojo ne visai sveiku protu suvokiamų dalykų. Pavyzdžiui, dirbdama nuotoliniu būdu turiu vienai mamai padėti auklėti dukrą, kadangi, anot mamos, septynerių metų mergaitė jai prieš nosį ištisai užtrenkia duris.
– Meksika – kokia ji? Kuo ši šalis patraukli? Kuo Tave sužavėjo?
– Kalbant atvirai, pirma pažintis su Meksika mane išgąsdino. Milžiniškame Meksiko mieste, kuriame gyvena 8 milijonai žmonių (metropoliniame Meksiko miesto regione yra per 20 milijonų gyventojų), yra tiek daug vargšų, kiek nesu mačiusi nė vienoje Europos valstybėje. Automobiliui sustojus prie šviesoforo vyksta „momentiniai varguolių šou“: rodoma akrobatika, žongliruojama apelsinais ar deglais. Žinoma, visa tai daroma dėl pinigų. Arba nori nenori tau kas nors nuplauna priekinį mašinos langą (už tai jauti prievolę sumokėti), vaikai kaulija pinigų. Tas pats vyksta sėdint lauko kavinėje ar restorane – varguoliai prašo pinigų, bando parduoti saldainius ar kokius rankdarbius. Didžioji Meksikos gyventojų dalis gauna vos 80–100 eurų per mėnesį, o parduotuvėse maistas tikrai ne pigesnis nei Lietuvoje, pavyzdžiui, kilogramas vynuogių kainuoja 4–5 eurus, bulvių – 1,50 euro ir pan. Žinoma, sezono metu apelsinai ir bananai pigūs, bet jų ištisai juk nevalgysi…
Meksika gali būti draugiška arba nedraugiška. Viskas priklauso nuo to, kaip į ją pažiūrėsi, kaip su ja sutarsi. Yra daug dalykų, kuriuos turi priimti tokius, kokie jie yra, ir nebandyti pakeisti, nes Meksika niekada nebus Europa. Meksikoje niekuomet nepereisi gatvės be baimės, daug kur net nėra šviesoforų. Čia teks priprasti prie daugybės darbo valandų – 40 valandų per savaitę Meksikoje nelabai įprasta, čia dirbama 50–60 valandų. Vis dar yra be galo daug žmonių, kurie neįsivaizduoja, jog kada išdrįstų studijuoti, mesti tarnaitės darbą ar išvažiuoti į didmiestį, jau nekalbu apie kitą šalį. Čia ne visi turi galimybę lankyti mokyklą, o baigusieji keturias klases jau laikomi išsilavinusiais ir gauna baigimo diplomą! Tokiais atvejais supranti, kaip mums, lietuviams, pasisekė. Pas mus, Lietuvoje, net gydymas nekainuoja, o ką jau kalbėti apie operacijas, kurios Meksikoje labai brangios.
Meksika kiekvieną sužavės nuostabiais kraštovaizdžiais, žmonių įvairove, draugiškumu, maisto pasirinkimu, klimatu. Čia niekada neprireiks žieminių rūbų, nes žemiausia temperatūra – 16 laipsnių, o aukščiausia – apie 30.
– Ar meksikiečiai labai skiriasi nuo europiečių?
– Meksikiečiai – labai šilti žmonės. Visada malonūs ir paslaugūs. Meilūs, malonybiniai žodžiai yra neatskiriami nuo meksikiečių būdo. Žinoma, būna ir išimčių.
Yra keli dalykai, kurie man, kaip lietuvei, nepriimtini. Pavyzdžiui, meksikietis niekada tiesiai į akis nepasakys, jog tu jam nepatinki. Su tavimi bus labai malonus, o už akių – kas žino.
Antra, Meksikoje nepriimtina, kad tu paskambini ar parašai žinutę ir iš karto eini prie reikalo. Čia įprasta visų pirma paklausti, kaip sekasi, dar pasakyti ar parašyti kelis sakinius ir tik tada sakyti, dėl ko rašai ar skambini. Man toks žodžių „vyniojimas į vatą“ yra nepriimtinas.

– Gal yra nutikę kokių kuriozinių, linksmų situacijų gyvenant čia? O gal priešingai – teko patirti nemalonių akimirkų, iššūkių?
– Man didžiulis iššūkis buvo eiti į vestuves Meksikoje. Jose dalyvauja 200–400 žmonių! Merginos dėvi ilgas sukneles, dažnai papūstas, o vaikinai visada su kostiumu ir kaklaraiščiu. Vestuvės prasideda bažnyčioje. Vėliau vykstama į pokylių salę, kurioje veiksmas vyksta iki kokios antros valandos nakties. Jaunieji sėdi dviese, atskirai nuo visų.
Įdomu ir tai, jog Meksikoje yra labai svarbus merginos penkioliktasis gimtadienis. Jis simbolizuoja merginos tapsmą moterimi. Tėvai surengia didžiulę puotą, pakviečia labai daug svečių, samdo fotografus, limuzinus, muzikantus. Mergina dėvi be galo pūstą suknelę. Mieste beveik kiekvieną savaitgalį gali pamatyti „quinceaera“ (penkiolikmetę). Šios mergaičių puotos man visada sukelia šypseną.
O vienas iš nemalonių įvykių, kurį galėčiau paminėti, nutiko darbo metu. Kažkas paskambinęs pasakė, kad mūsų mokykloje padėta bomba. Turėjome evakuoti visą mokyklą, o galiausiai paaiškėjo, jog tai buvo tik pokštas. Tiesa, meksikietis gali tai matyti kitu kampu. Pasirodo, jog didelė tikimybė, kad kažkas visa tai stebėjo, nes norėjo pamatyti, kiek mokykla turi apsaugos, kur veda moksleivius tokiu atveju. Reiktų paminėti, jog šioje šalyje neretai iš turtingųjų mokyklų pagrobiami vaikai ir už juos prašoma išpirkos.
– Palmės, Ramusis vandenynas, Meksikos įlanka, daug saulės… Atrodo, kad gyveni atostogų ritmu ir gyvenimas pavydėtinai lengvas ir malonus. Na, toks įspūdis susidaro iš Tavo nuotraukų. Bet ar viskas čia Tau patinka ir tinka?
– Deja, aš negyvenu prie jūros. Artimiausia jūra yra kažkur už keturių valandų kelio. Palmių daug, tačiau jos man jau seniai nesiasocijuoja su atostogomis. Meksika turi ir gerų, ir blogų dalykų. Tai be galo didelė šalis, kuri tikrai turi kuo nustebinti.
Beje, europiečiai čia labai vertinami, tad turint bakalauro ar magistro diplomą rasti gana neblogą darbą nėra sunku. Juokinga, bet čionykščiai tėvai giriasi draugams, jog jų vaiko mokytoja yra europietė. Meksikoje tai prestižas.
Meksika garsėja narkotikais, mafija, vaikų ir suaugusiųjų pagrobimais bei užpuolimais. Tai šalį daro nesaugią ir tikrai dažnai gali pasijusti lyg paukštelis, uždarytas narvelyje. Visada turi žinoti, kur gali eiti, o kur ne. Einant keliu nepatartina klausytis muzikos, nes tada didesnė tikimybė, jog tave apiplėš ar net pagrobs. Turi būti labai atsargus. Nėra lengva, bet galiausiai prie to šiek tiek pripranti. Nepatartina keliauti mašina į kitą miestą naktį, nes trumpučiuose nemokamuose keliuose gali įvykti susišaudymas tarp dviejų mafijos gaujų ir netyčia gali nukentėti. Kiekvienas meksikietis žino, jog policija čia pasitikėti negalima.
Žemės drebėjimai, uraganai, potvyniai Meksikoje yra gana dažni reiškiniai. Meksiko mieste pasitaiko žemės drebėjimų. Jų būna nemažai, dažnai naktį. Mieste išgirdus žemės drebėjimo signalą, kuris yra žinomas visiems gyventojams, turi per 1–2 minutes išeiti į lauką – ten saugiau, mažesnė tikimybė, jog ant tavęs užgrius koks pastatas. Keistas jausmas, kai žemė po kojomis juda. Vienose miesto dalyse drebėjimas jaučiasi labiau nei kitose, ten net žemė šiek tiek prasiveria.
– Ar dažnai aplanko nostalgija gimtajai šaliai, Plungei? Gal turi planų sugrįžti?

– Taip, dažnai, ypač dabar, kai dėl COVID-19 jau ilgą laiką negaliu grįžti į gimtąją Lietuvą, gimtąją Plungę. Meksikoje taip pat gyvename raudonojoje zonoje dėl koronaviruso. Viskas uždaryta, į maisto parduotuves galima tik po vieną eiti, o į mokyklą vaikai dar nuo praėjusių metų kovo nėra grįžę, kai kuriuos savo mokinius pažįstu tik iš kompiuterio ekrano.
Dabar iš Meksikos išvykti negalime, bet savo ateitį planuojame Europoje, tačiau ne Lietuvoje – Hectorui pas mus būtų pernelyg šalta.
– Kada paskutinįsyk lankeisi Plungėje, o gal čia jau svečiavosi ir Tavo draugas Hectoras?
– Paskutinį kartą buvau beveik prieš dvejus metus – 2019 metų gegužę, prieš išvykstant į Meksiką. Turėjau grįžti praėjusią vasarą, bet net penkis kartus skrydį atšaukė. Žadėjome parvykti abu. Deja, Hectoras vis dar neturėjo progos aplankyti Lietuvą. Mano tėvus ir brolius jis pažįsta per vaizdo skambučius. Mokosi lietuvių kalbos, kad galėtų susikalbėti su mano artimaisiais. Aplankyti Lietuvą Hectoras labai nori. Kiek matė iš nuotraukų, jam mūsų šalis labai patiko. Kai pamato Lietuvos nuotraukas žiemą, juokauja, kad mes esame pingvinai, nes neįsivaizduoja, kaip galima gyventi tokiame šaltyje. 🙂 Įdomu tai, kad Meksikoje žiemą kambariuose šalčiau nei Lietuvoje, nes meksikiečiai neturi šildymo, prireikus šildosi tik šildytuvais.
– Buvo malonu ir įdomu pasikalbėti. Ačiū.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


*

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

  1. Sm73 parašė:

    linkėjimų

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Svetainė neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms. Laikrastisplunge.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Griežtai draudžiama laikrastisplunge.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.
Taip pat skaitykite:
- Naujienų archyvas -

Nuomonių ringas

Plungės rajono savivaldybėje keliamas klausimas dėl kolumbariumo įrengimo naujosiose miesto kapinėse. Ar pritartumėte? Jei taip, kur jis turėtų būti įrengtas?

Loading ... Loading ...
Archyvas

Warning: Invalid argument supplied for foreach() in /home/edulaikplu/domains/laikrastisplunge.lt/public_html/wp-content/plugins/logo-slider/ls_logoslider.php on line 488
Visos teisės saugomos © 2021 laikrastisplunge.lt
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
SEO,