Kasmet vis retėjančiuose kaimuose retėja ir susibūrimai. Jei ne vietos bendruomenės – vienos rečiau, kitos dažniau sukviečiančios kaimo žmones būrin, turbūt ne vienas pritartų V. Šiškausko dainuojamai dainai „Nebelinksmas mūsų kaimas…“.
Nedažnai suskamba muzika ar daina ir Tučių vienkiemiuose. Tai irgi rodo senstantį kaimą, kur atvežamas kino filmas, gegužinės, mojavų giesmės, javapjūtės ir linarūtės patalkiai likę tik senųjų prisiminimuose arba retai kur išsaugotose nuotraukose. Į senąją Mažeikų sodybą, papuoštą Sekminių berželiais, rinkomės gegužės sekmadienį, išklausę šv. Mišias Nevarėnų bažnyčioje, gausiu būreliu aplankę Kybartų giminės kapus ir uždegę ant jų žvakeles.
Sodyboje, kaip įprasta, visada kas nors laukia „nekasdieniško“, kaip mes įpratę sakyti. Šį kartą tai buvo kuklios, bet malonios akiai parodėlės. Rugilės Mažonaitės „Piešimas pagal numerius“ ir dailininkų telšiškio Romualdo Stasiulio, palangiškės Odilės Norvilaitės bei panevėžietės Reginos Mažeikienės tapyti darbai apie Tučius. Viename jų – vakaras, kai kaimietis Tučiuose po dienos darbų sėda prie šaškių ir šachmatų lentos (ne su buteliu ar „bambaliu“!) atokvėpio. Kitame – senoje sodyboje laukianti šeimininkė ir storas „pieštukas“ (ilgai nedylantis rašant kaimo, sodybos, giminės istoriją), klėtelė su nenušąlančiomis, nenuvystančiomis saulėgrąžomis ir anūko Valento dar paauglystėje sukalta lazdynų tvorele… su eglės šaknų raizginiu ant sienos. O dar kitame – linksmų žaidėjų kompanija…
Šiuolaikiškoj lauko virtuvėj („kazane“) kvepėjo gaminamas plovas, o Rugilė pakvietė paklausyti fleita grojamų kūrinių „Ave, Maria“ bei „Gabrieliaus obojus“. Susėdus pavėsinėje ir kiek užkandus, kaip čia įprasta, kalbos prasideda nuo knygos, žurnalo ar laikraščio. Šį kartą – LNRS (Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos) išleista knyga – tarptautinis almanachas, skirtas J. E. Prezidento V. Adamkaus 100-mečiui „Lyg žvaigždė Tavo ašara švies, nuaudus žemei margąjį rūbą“. Almanache publikuojama 150 rašytojų ir literatų kūryba, skirta Almai ir Valdui Adamkams pagerbti, jų veiklai įprasminti Lietuvos kultūroje, istorijoje, literatūroje. Leidinyje yra ir bendras mano bei Palangoje gyvenančios dukterėčios Sigitos Šimkutės-Kubilienės rašinys, pasakojantis senųjų Tučių kaimo kapinaičių istorijoje įvykusį stebuklą, kai po penkerių bevaisės paieškos metų dingusios skulptūros paštomatu buvo atsiųstos Mažeikių muziejui. Knyga jau senokai supakuota laukė kelionės į Patausalę pas kilniaširdžius žmones – Genutę ir Klemensą Strazdauskus. Juk viena iš grąžintų istorinių vertybių buvo būtent šių žmonių padovanota seniesiems Tučių kapams.
O iš Panevėžio miesto atvykusi Regina Mažeikienė atvežė Jurgitos Lieponės knygą „Mūsų brangioji Gražina“ – apie aktorę Gražiną Balandytę-Čygienę. Čia, Tučiuose, 1957–1962 metais Regina, Šiauliuose įsigijusi pedagoginį išsilavinimą, dirbo mokytoja, o mokykla buvo įkurdinta Balandžio dvare – aktorės gimtuose namuose. Nors Regina jau keli dešimtmečiai gyvena Panevėžyje, išgirdusi apie šios knygos pristatymą, nuskubėjo į Panevėžio G. Petkevičaitės-Bitės viešąją biblioteką įsigyti knygų, pabendrauti su knygos autore. Juk tiek daug prisiminimų Reginą sieja su Tučiais ir kaipgi be tokių dovanų vyks į Tučius? Pabiro prisiminimai ir kitų svečių lūpomis apie Tučiuose buvusią mokyklą: vieni čia mokėsi, kiti mena joje rodytus kino filmus, vykusias gegužines, mokytojų ruoštus vaidinimus. Dar kiti aktorę prisiminė iš TV laidos „Ponios Gražinos virtuvė“.
O po to jau skambėjo dainos. Juk kviečiant į šį susibūrimą buvo užsiminta ir apie tai, kad „jau seniai šioj sodyboj beskambėjo daina“… Šešiametė Beatričė drąsiai ėmė mikrofoną ir padainavo gražių dainelių. Dar daugiau jų padainavo iš Kretingos atvykęs nedidelis šaunių moterų ansamblis „Blezdingos“, vadovaujamas Benaditos Skaivydienės. Šį šaunių moterų trejetuką papildė muzikantas Adolfas Šiumberevičius, o paskui prisijungė ir muzikos mokytoja Sigita, grojusi akordeonu.
Pabendravę, pasidžiaugę buvimu kartu, dar kartą prisiminę artimųjų netektis, skirstėsi giminės ir bičiuliai, palikdami senąją sodybą ir pažadą, kad, jei tik jėgos leis, dar ne kartą atvykti, neduoti takeliams užželti, kaimo trobose žiburiams užgesinti…
