Prieš 30 metų. Sausį…

Parašė:  2021-01-13

Jau rytoj, sausio 13-ąją, minėsime Lietuvos valstybei ir jos žmonėms lemtingų įvykių sukaktį, datą, kurią dabar vadiname Laisvės gynėjų diena. Nuo tos dramatiškos nakties, kai Vilniuje beginklė tauta stojo prieš agresorių tankus, praėjo trisdešimt metų. Tuomet, 1991-ųjų sausį, sostinėje aidėjo šūviai, liejosi kraujas, o tūkstančiai pečius surėmusių žmonių dainavo, giedojo, meldėsi, skandavo. Tąnakt tauta neteko 14 savo didvyrių, šimtai buvo sužeisti, tūkstančiai – persigandę. Naktis daug kainavo, bet nuo tada Lietuva kvėpuoja gaiviu laisvės oru. O žmonės, kurie tąnakt buvo Vilniuje, dar ir dabar atsimena ten tvyrojusią atmosferą, užuodžia dūmų tvaiką, mato vaizdinius. Šįkart apie Sausio 13-ąją – ano meto įvykio dalyvių plungiškių Justinos Šiuškienės ir Vaido Gasiūno lūpomis.

To sekmadienio ryto saulė – lyg viltis, kad viskas bus gerai

Nuo tos įsimintinos datos – 1991-ųjų sausio 13-osios – praėjo jau 30 metų. Užaugo nauja žmonių karta, tuometis jaunimas subrendo, o aš, kuri tada buvau 50-ies, pasenau. Nors daug laiko praėjo, daug vandens nutekėjo, tačiau tas sausis iš mano atminties neišsitrynė. Pamenu viską, net detales.
1991-ieji nuo pat pradžių buvo neramūs. Ir dienos, ir naktys buvo kupinos įtampos. Sekdami įvykius, nuolat klausėme radijo, žiūrėjome televizorių. Žmonės bijojo. Ir ruošėsi. Lyg laukdami kažko baisaus.
Dirbau kaimo parduotuvėje, o jos lentynos vis tuštėjo: pirko duoną, konservus, sviestą, margariną, taukus, o pagrindinis pirkinys – degtukai.
Gal sausio 11-ąją sulaukiau sesers, gyvenančios Kauno rajone, Garliavoje, skambučio. Guodėsi, kad jų parduotuvėse visai maisto nelikę, kad net duonos nebeįmanoma nusipirkti. O namuose – ne tik jiedu su vyru, bet ir trys dukros, senyvo amžiaus uošviai. Tada mudu su vyru Romu nutarėm: važiuokim ir, kiek ko galim, nuvežkim.
Sausio 12-ąją, iki pietų atidirbę, ėmėm ruoštis kelionėn. Kadangi ir mūsų parduotuvės lentynos jau buvo aptuštėjusios, užsukom į Plungės kepyklą. Į automobilį krovėm viską, ką gavom: bene penkiolika kepalų duonos, gabalą sviesto, daktariškos dešros, sūrio…
Dar prieš išvykstant paskambinusi sesuo paprašė nevėluoti – vyksim į Vilnių, budėti prie Parlamento. Žinia buvo netikėta, bet labai nenustebino, nes sesers šeima ir sovietmečiu buvo tikri Lietuvos patriotai, giliai tikintys.


Teko skubėti, o diena – trumpa, miglota, anksti temstanti. Garliavą pasiekėm vakare. Mūsų jau laukė. Jų sumanymas buvo toks – aš su sesers šeimyna vykstu į Vilnių, Romas su seneliais, kuriems vieniems likti neramu, mūsų laukia namuose. Taip ir padarėm. Garliavoje paskubomis iškrovę dalį produktų, pajudėjom į Vilnių. Didžiąją dalį atsivežto maisto išsivežėm – manėm, kad ten jis tikrai pravers.
Žinodami, kad prie Seimo žmonės – iš visos Lietuvos ir budi valandų valandas, nusprendėme eiti ten su lauknešėliu – užsukę pas giminaičius, paskubomis suruošėme du didžiulius termosus kavos, du krepšius prikrovėme sumuštinių.
Iki šiol pamenu tą įtampą… Kol ruošėm maistą – jokių pašnekesių, jokių juokelių. Tik tyla. Visus mus kaustė nerimas ir nežinia. Nuvykus į vietą, baimė atlėgo. Atvirkščiai, apėmė džiaugsmas – kad esu čia, Vilniuje, tokių svarbių įvykių sūkuryje, kartu su tūkstančiais kitų tautiečių. Iki šiol esu dėkinga sesers šeimai, kad tąnakt buvau TEN.
Pamenu banguojančią žmonių miną. Pro ją prasibrovėm iki Martyno Mažvydo bibliotekos – nuo jos laiptų buvo patogiau dalinti atsineštą maistą. Mes su sese pilstėme kavą, o sesers dukros nešiojo sumuštinius. Mūsų spėlionės, kad maistas pravers, pasitvirtino – žmonės išties buvo ir sušalę, ir alkani, bet niekas negriebė: prieš imdami klausė, ar galima, o paėmę nuoširdžiai dėkojo. Tad mūsų krepšiai bematant ištuštėjo.
Toliau – prie Parlamento. Kol spraudėmės per minią, girdėjom verkiančias moteris, jaunimą, traukiantį „Lietuva brangi“, vyresniuosius, giedančius „Marija, Marija“. Kiek atokiau degė laužai, žmonės dainavo ir skandavo: „Lietuva, būk laisva!“ Arčiau Parlamento buvo televizorius, jo ekrane matėme, kas vyksta prie Televizijos bokšto, klausėm, ką kalba žinių vedėja Eglė Bučelytė.
Žmonių buvo ne tik aikštėje, bet ir ant stogų. Šie pirmieji ir pamatė iš karinio miestelio atvažiuojančius tankus, bet jie prie Parlamento nesuko – nuvažiavo prie Televizijos bokšto. Per langą į tautą kreipęsis Vytautas Landsbergis prašė, kad žmonės atsitrauktų nuo rūmų, kad saugotųsi, kad mamos su vaikais eitų į namus. Jis perspėjo: gali pasirodyti kariuomenė, gali šaudyti, gali dužti langai, gali sužeisti ar net pražudyti, bet… Pamenu, žmonės neklausė, tik dar labiau sujudo, ėmė dar tvirčiau spaustis vieni prie kitų ir prie Parlamento rūmų. Toliau skandavo, dainavo, giedojo, verkė. Kiti meldėsi, nes viename iš Parlamento rūmų langų buvo pastatytas kryžius, o kunigas Robertas Grigas aukojo mišias. Jis visus laimino, žegnojo ir žegnojo minią ir vis prašė Dievo pagalbos. Šitas vaizdas man ypač įsigėrė į širdį – ir šiandien dar jį matau.
Netrukus E. Bučelytė pranešė: kareiviai lipa laiptais, daužo duris. Tada vaizdas televizoriaus ekrane užgeso… Likome nežinioje, o po kurio laiko sužinojome, kad prie bokšto yra daug sužeistų, yra ir aukų. Manėme, jog ir mes tuoj tankų sulauksime, bet, ačiū Dievui, jie pravažiavo pro šalį. Minia lengviau atsiduso, o netrukus pradėjo skirstytis, žinodami, kad rytoj susirinks. Nes tąnakt Parlamento nepuolė, bet niekas nežinojo, ar nepuls rytoj.

Mes taip pat patraukėme į giminaičių namus, o ryte, sekmadienį, sausio 13-ąją, vėl ėjome prie Seimo. Kiti taip pat rinkosi – tempė statybinius blokus, armatūrą, krovė iš jų barikadas. Visa tai mačiau savo akimis.
Rytas buvo skaidrus, tekėjo saulė. Ir žmonės linksmesni – tarsi tekanti saulė visiems mums būtų nešusi šviesesnės ateities viltį.
Po kelių valandų išvykome namų pusėn. Buvome tylūs, susikaupę, bet laimingi – kad esam gyvi ir sveiki, kad kažkuo – savo buvimu ar atsineštu kavos puodeliu – prisidėjom prie Lietuvos laisvės gynimo.
Dabar kasmet sausio 13-ąją, kai per televiziją rodo anos nakties įvykius, aš žinau ir, rodos, net matau, kad toje žmonių jūroje esame ir mes. Per visą savo amžių Vilniuje lankiausi tik keletą kartų, bet tą baisią naktį aš buvau TEN, buvau su visa tauta. Ją, Lietuvą, nuolat turiu savo širdyje, o mano kambarį puošia ir trispalvė, ir Vytis.
Plungiškė Justina ŠIUŠKIENĖ

Teisėjas Vaidas Gasiūnas – Sausio 13-osios Laisvės gynėjas

Tą naktį Vilniuje nebuvo nė vieno atsitiktinio žmogaus. Ten buvo patys drąsiausi ir pilietiškiausi – tie, kuriems Tėvynė ir garbė buvo svarbiau už sveikatą ir gyvybę. Sausio 13-osios istorija buvo ir yra gyva praėjus ir trisdešimčiai metų. Ją liudija Sausio 13-osios įvykiuose dalyvavę Lietuvos Laisvės gynėjai, tarp jų, kaip minėjome, – ir plungiškis Vaidas Gasiūnas – teisėjas, Plungės apylinkės teismo pirmininko pavaduotojas, studijų metais nuo okupantų saugojęs Seimą, Aukščiausiąjį Teismą bei kitus pastatus.
Šiandieną V. Gasiūnas yra kvalifikuotas teisininkas, turintis ilgametę – dvidešimt aštuonerių metų teisinio darbo patirtį. Ketverius metus dirbęs policijos komisariate, aštuonerius – prokuroru, jau šešiolika metų vykdo teisingumą eidamas teisėjo pareigas.
1991 metais V. Gasiūnas buvo Lietuvos policijos akademijos (dabar – Mykolo Romerio universitetas) pirmakursis. Sausio 12-osios naktį Rygos OMON’o padalinys „Delta“ užėmė Vidaus reikalų ministerijos mokymo centrą Valakampiuose ir ruošėsi pulti Lietuvos policijos akademiją. Būtiniausius daiktus susirinkę studentai buvo evakuoti į mišką, dalis jų su dėstytojais suburti į Lietuvos policijos akademijos šturmo gynybinę grupę. V. Gasiūnas su kitais studentais buvo nuvežti saugoti tuometinės Aukščiausiosios Tarybos ir Aukščiausiojo Teismo. Prievolės tam nebuvo – jauni žmonės turėjo laisvę apsispręsti ir nepabūgo net suvokdami kylančią grėsmę ir galimas pasekmes.
Sausio 13-osios rytą, rizikuodami savo sveikata ir gyvybe, beginkliai studentai tęsė savo pareigą – kartu su kitais Laisvės gynėjais apjuosė Seimo rūmus. Po nerimu slypinti jaunų žmonių drąsa ir laisvės siekis įkvėpė kovoti ir nesitraukti – patriotizmas buvo stipriausias Lietuvos ginklas. Jaunus žmones drąsino iš įvairių šalies miestų į sostinę atvykę lietuviai, dalis jų buvo žemaičiai iš Plungės. Saugodamas pastatus nuo okupantų, V. Gasiūnas žinojo, jog kilnią misiją Plungėje atlieka ir jo tėvas Jonas – jis vadovavo autobusų ir traukinių stočių, retransliacijos bokšto, pašto pastatų apsaugai.
Tuometiniams įvykiams Lietuvoje nurimus, V. Gasiūnas toliau tęsė teisės studijas, kelerius metus gyveno Vilniuje. Studentai dažną vakarą prisimindavo tai, ką teko išgyventi ir pamatyti. Kulkų garsai, tankai, raudos ir besimeldžiantys žmonės – tai tik dalis patirtų išgyvenimų, dėl kurių nė vienas iš gynusiųjų Lietuvos Laisvę nesijautė didvyriu, tačiau visi džiaugėsi vienas kito narsa ir vienybe.
„Įvykiai Lietuvoje tada buvo šiurpoki, tačiau tai supratome tik po kurio laiko. Minios žmonių. Ruošimasis kažkam, kas tada buvo protu nesuvokiama. Po to – dar ne kartą budėjimai tuometinėje Policijos akademijoje, susigrąžinto mokymosi centro Valakampiuose saugojimas. Verti pagarbos visi, kurie tuo metu buvo sostinėje ir savuose miestuose, miesteliuose prie strategiškai svarbių objektų, kurie savo kūnu ir siela buvo už Laisvę. Už Laisvę, apie kurią žiemos vakarais kaime mums seneliai pasakodavo. O mes, vaikai, klausydavome, po to piešdavome Gedimino pilies bokštus, su viltimi žaisdavome radiją tardami: „Kalba nepriklausomas Lietuvos radijas.“ Vaikiški lūkesčiai išsipildė. Tiesa, už juos reikėjo visai Tautai pakovoti“, – šiandieną sako V. Gasiūnas.


2009-ųjų metų sausio 13-ąją V. Gasiūnas buvo pagerbtas prezidentūroje – Prezidentas Valdas Adamkus įteikė plungiškiui Sausio 13-osios atminimo medalį. Ceremonijoje teisėjas dalyvavo su dviem dabar jau suaugusiais sūnumis ir žmona Saulena. Gasiūnų šeima dažnai prisimena trisdešimties metų senumo įvykius ir juose dalyvavusius žmones – prisiminimai neblėsta nei iš atminties, nei iš širdies. Šeima kasmet Sausio 13-ąją pagerbia žuvusiuosius, sužeistus ir visus Lietuvos Laisvės gynėjus bei jų artimuosius žvakės liepsna.
1991-ųjų sausio 13-oji pakeitė mūsų šalies istoriją. Pakeitė ir tų dienų įvykiuose dalyvavusiųjų bei jų artimųjų gyvenimus. Įgyta patirtis tuomet aštuoniolikmetį V. Gasiūną paskatino dar labiau suprasti, kokios svarbios ir kaip pravertė tėvų įskiepytos, prigimtinės vertybės: drąsa, pilietiškumas, vienybė, teisingumas. Jų vedamas, Lietuvos Laisvės gynėjas pasirinko teisėjo profesiją ir savo kasdieniu darbu prisideda prie teisingumo vykdymo mūsų šalyje.
Plungės apylinkės teisme V. Gasiūnas yra vienintelis Lietuvos Laisvės gynėjas. Kartu su juo 1991-ųjų Sausio įvykiuose dalyvavę trys bendrakursiai šiuo metu taip pat eina teisėjo pareigas.
Skaistė SADONYTĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


*

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Svetainė neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms. Laikrastisplunge.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Griežtai draudžiama laikrastisplunge.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.
Taip pat skaitykite:
Ačiū (0)

Jei šią akimirką skaitote šias eilutes, vadinasi, ir šiemet savo žinių šaltiniu pasirinkote mus – laikraštį […]

- Naujienų archyvas -

Nuomonių ringas

Artėja gražiausios metų šventės. Ar karantinas pakeitė Jūsų planus?

Loading ... Loading ...
Archyvas
next
prev

Warning: Invalid argument supplied for foreach() in /home/edulaikplu/domains/laikrastisplunge.lt/public_html/wp-content/plugins/logo-slider/ls_logoslider.php on line 488
Visos teisės saugomos © 2021 laikrastisplunge.lt
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
SEO,