2020-uosius Žemaičių dailės muziejus (ŽDM) pradėjo naujų knygų sutiktuvių ciklu. Neseniai visuomenei pristatytas dar vienas leidinys – Poznanės Račynskių bibliotekos (Lenkija) knyga „Kunigaikštienė Marija Oginskienė. Mano prisiminimai“. Kiekvienas atėjęs į jos pristatymą turėjo galimybę išgirsti ir suprasti, kokia buvo, kaip gyveno prieš daugiau kaip 130 metų Oginskių dvare šeimininkavusi kunigaikštienė.
Bendros pastangos
„Plungė turi kuo didžiuotis. Šis vakaras skiriamas kunigaikštienei Marijai Teresai Kasparai Skuževskai-Oginskienei. Šiandien – tarsi sugrįžimas istoriniu tarpsniu, kai mes prisiliesime prie istorijos“, – pabrėžė ŽDM direktorius Alvidas Bakanauskas.
Renginyje sulaukta garbių svečių iš Lenkijos – knygos rengėjų, įvado ir komentarų autorių habil. dr. Ryszardo Nowickio (Bydgoščiaus Kazimiero Didžiojo universitetas) ir dr. Agnieszkos Łuczak (Poznanės Račynskių biblioteka). Dalyvavo ir Lenkijos instituto vadovas Vilniuje Pawełas Krupka, Lietuvos dailės istorikas, muziejininkas, ilgametis Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis, Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas, Plungės rajono savivaldybės vicemerė Asta Beierle Eigirdienė, Savivaldybės administracijos direktorius Mindaugas Kaunas ir kt.
Knygos pristatymą moderavo ŽDM direktoriaus pavaduotoja Jolanta Skurdauskienė. Jos teigimu, šio leidinio laukta jau seniai. „Šiandien mums didžiulė šventė. Juk galėsime išgirsti šių rūmų šeimininkės prisiminimus, jos pasakojimus. Ką patyrė, ką išgyveno čia, Plungėje“, – kalbėjo J. Skurdauskienė.
Veikla
R. Nowickis plungiškiams sakė, jog M. Skuževskos-Oginskienės prisiminimai pradedami nuo 1876 metų, kai ji kartu su vyru atvyko į Žemaitiją. Kunigaikštienė džiaugsmingai aprašė savo sutuoktuves, kuriose dalyvavo choras, kurį atsivežė kunigaikštis.
Knygoje minima, kad M. Oginskienė ištekėjo labai jauna, todėl, atvykus į Žemaitiją, vietiniai gyventojai, norėdami ją pralinksminti, nešė įvairių žaislų, nes manė, jog ji dar vaikas.
Pasak svečio iš Lenkijos, iš kunigaikštienės prisiminimų galima sužinoti apie orkestrą, kuris dalyvaudavo įvairiose puotose. Kalbama ir apie tai, kad Oginskiai asmeniškai pažinojo carą, kreipėsi į imperatorių, kad būtų panaikinta lietuviško rašto cenzūra.
„Mano vyras užsiėmė daugybės žmonių, atvykstančių į sostinę su apeliacijomis dėl krašto reikalų ar asmeninių interesų, protegavimu. Atsimenu, kaip atvykdavo įvairios delegacijos iš viso krašto. Priklausomai nuo aplinkybių, mano vyras palydėdavo šiuos ponus pas atitinkamą mentorių arba mes pasikviesdavome pas save reikiamus ministrus pietų. Ir ne kartą, supažindinus juos su svarbių bylų atstovais, ne vienam interesantui buvo rastas sėkmingas sprendinys. Deja, bandymai pasiekti didesnės valstybinės reikšmės dalykų vis dėlto buvo nesėkmingi. Pamenu, kartą pietų metu sėdėjau greta teisingumo ministro ir bandžiau įrodinėti jam lietuviškos spaudos draudimo žalą, kadangi tai tik skatino knygų ir kitokių raštų kontrabandą iš užsienio. Mano vyras greitai pasigavo šią temą ir ją palaikė. O vėliau asmeninės intervencijos būdu ministerijoje stengėsi dėl šio draudimo panaikinimo. Vis dėlto ši veikla nedavė rezultatų“, – skaitė M. Oginskienės prisiminimų ištrauką A. Bakanauskas.
Rezidencijos statyba
Kaip teigė R. Nowickis, nustatyti, kada konkrečiai buvo pradėti rašyti prisiminimai, sunku. Tikėtina, kad M. Oginskienė juos diktavo, paskui savo ranka taisė ir dar tikrino. Manoma, kad prisiminimai buvo rašomi kunigaikštienės gyvenimo pabaigoje. Svečias atkreipė dėmesį, jog ji gerai prisiminė pavardes, tačiau sunkiau sekėsi su datomis. Net savo vestuvių datą buvo nurodžiusi klaidingą.
Akcentuota ir tai, jog prisiminimuose minima labai daug Radvilų giminės atstovų. Knygos rengėjas nurodė, kad M. Oginskienę ir Radvilas siejo giminystės ryšiai. Leidinyje daugiausia aprašomas gyvenimas Plungėje ir Rietave.
Svečių teigimu, kunigaikščių rezidencija buvo statoma dešimt metų.
„Į rūmus Plungėje visam laikui persikėlėme praėjus dešimčiai metų po vestuvių – 1886-aisiais. Tai buvo prieš mano vyro vardadienį – Mykolines, kurios švenčiamos rugsėjo 29 dieną. Daug svečių tada susirinko, nes visiems buvo įdomu, kaip atrodo mūsų naujoji rezidencija. Niekada nemėgau naujų gyvenimo vietų. Buvau pripratusi prie senųjų savo tėvų rezidencijų Černejeve ir Rogove. Taigi labai stengiausi dėl interjero įrengimo, todėl su vyru ne vienerius metus supirkinėjome senus, stilingus baldus, kur tik pavykdavo rasti. Kažkada su tėvu būdama Gdanske pirkau labai senus, raižytus laiptus, kuriuos pamačiau kažkokioje kalvėje. Juose buvo įrėžta data – XVII amžius. Atnaujinti vietinio staliaus, laiptai tapo visų susižavėjimo objektu. Jų rampos pabaigą puošė iš medžio išdrožta tupinčio lokio figūra“, – susirinkusiesiems ištrauką iš knygos skaitė A. Bakanauskas ir tuo pat pat metu apgailestavo: „Gaila, kad šį tekstą turime tik šiandien. Laiptus būtume tokius ir atkūrę.“
Mirė vieniša
Prisiminimuose kunigaikštienė rašė ir apie žemės ūkio parodas, turėjusias įtaką žemės ūkio kultūros pakilimui ne tik Žemaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje. Parodose, kurias organizavo Oginskiai, daug dėmesio buvo skiriama žemaitukų veislės arkliams.
Kaip pasakojo R. Nowickis, pragyvenusi 88 metus 1945-ųjų kovo 22-ąją M. Oginskienė mirė vieniša, nes savo vaikų neturėjo. Laidotuves organizavo Pranciška Skuževska. Nors kunigaikštienė norėjo būti palaidota Černejeve, tačiau to padaryti buvo neįmanoma. Kur ji tiksliai palaidota, nežinoma.
Baigdami pristatymą svečiai pateikė ir kai kurių įdomių faktų. Rankraštis į muziejų pateko praėjus trylikai metų po kunigaikštienės mirties. Atskleista, jog M. Oginskienė laisvalaikiu daug skaitė, skambino fortepijonu, dažnai dalyvavo įvairiuose priėmimuose, tikėjosi, kad Lietuva ir Lenkija atgaus nepriklausomybę.
Kaip ir kunigaikščių Oginskių laikais, prisiminimų vakarą rūmuose skambėjo muzika. Muzikinį foną susirinkusiesiems dovanojo jaunasis Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklos pianistas Matas Stabingis.
Nors knyga parašyta lenkų kalba, tačiau Plungės muziejininkai viliasi, kad netrukus ją galėsime skaityti ir lietuviškai.
