Įsivaizduokime situaciją: esu Plungės „Saulės“ gimnazijos moksleivis, gyvenantis kaime. Kas rytą keliuosi ir keliauju į mokyklą. Pro mano namus prarieda geltonasis mokyklinis autobusiukas, vežantis mokinius į gimnaziją. Juo norėčiau važiuoti ir aš, bet… autobusiukas manęs neveža. Autobusas pustuštis, vairuotojas sustotų, bet negali – jis priverstas laikytis TVARKOS. Niekaip nesuprantu, kodėl ta TVARKA nukreipta prieš mane – gimnazijos moksleivį, rajono gyventoją, Lietuvos ateitį. Mokykloje mus moko mylėti savo kraštą… Tikisi, kad baigę mokslus – tapę gydytojais, mokytojais, inžinieriais, policininkais – grįšime dirbti į Plungę. Tačiau diskriminacijos pamokos, kurias gaunu kaskart matydamas autobusiuku nuvažiuojančius vyresniuosius bendramokslius, meilės savo kraštui manyje neaugina.
Tik pamąstymai…
Šio straipsnio įžanga – tik žurnalistės bandymas įsijausti į „Saulės“ gimnazijos moksleivių, kurie neturi teisės į mokyklą ir iš jos būti saugiai vežami mokykliniu autobusiuku, mintis. Bandymas įsivaizduoti paauglių emocijas, kylančias iš suvokimo, kad esi diskriminuojamas dėl gyvenamosios vietos, baudžiamas už tai, kad mokaisi ne toje gimnazijoje, kurią tau pagal gyvenamąją vietą priskyrė vietos valdžia. Šios mintys kilo po to, kai į mus kreipėsi dvi mamos – Šateikių seniūnijos gyventojos, kurių vaikai dešimtokai mokosi minėtoje gimnazijoje, o į mokyklą yra priversti važiuoti savarankiškai – vežami tėvų arba visuomeniniu transportu, nors pro jų kaimą pravažiuoja pustuštis mokyklinis autobusiukas, į gimnaziją vežantis III–IV klasių mokinius (vienuoliktokus, dvyliktokus).
Visą straipsnį skaitykite laikraščio „Plungė“ 2025 m. vasario 25 d. numeryje (Nr.16)
