Valstybei ir regionams vizualiai nusakyti turiu tokį palyginimą: upė – galutinis rezultatas, bet didžiausią darbą atlieka upeliai.
Kalbėti apie patriotiškumą nesuvokiant identiteto reikšmės – manau, tuščias reikalas, nes būtent tautos identitetas yra neabejotinas patriotiškumo ir pilietiškumo pamatas. Žemaitija – savitas istorinis-etnokultūrinis Europos regionas, iki šių dienų išsaugojęs pagarbą krašto tradicijoms, kalbai, papročiams ir istorijai. Šio nedidelio žemės lopinėlio atkaklūs, išdidūs ir nenugalėti gyventojai, suvaidinę svarbų vaidmenį ne tik Lietuvos, Lenkijos, Rytų Pabaltijo, bet ir XIII–XV a. Europos ir net pasaulio istorijoje, neišnyko ir tebegyvena savo žemėje. Išlikęs gilus šio krašto ryšys su istorinėmis-etnokultūrinėmis tradicijomis, pagarba joms – didžiulė, deja, dėl regioninės politikos nebuvimo (tiksliau, tik jos imitacijos) sparčiai nykstanti vertybė. Ne tik politiniame valstybės gyvenime, bet ir kultūrinėje erdvėje. Pavyzdžiui, pamėginkite plačiai išreklamuotoje istorinėje už visų mūsų, taip pat ir žemaičių, pinigus atkurtų Valdovų rūmų ekspozicijoje surasti istorinę Europos žemę – Žemaitiją. Nepavyks. Matyt, ištrynus nuo valstybės kūrimosi pradžios egzistavusią ir dažnai jos istorijai įtakos turėjusią Žemaitiją, ekspozicija tapo „istoriškai brandesnė“ ir labiau tiko šiandienos – augančio valstybinio unitarizmo – dvasiai. Mūsų šalies įstatymuose įvardyta, kad „etninė kultūra yra tautos būties, išlikimo ir tvirtumo esmė, nacionalinės kultūros pamatas“, kad „tik etnine kultūra besiremianti tauta gali palaikyti savo narių pilietinį brandumą ir dalyvauti pasaulio civilizacijoje kaip pilnavertė partnerė“, kad „regionas – istoriškai susiformavusi teritorijos dalis, kurioje išlaikyta savita tarmė, tradicijos ir papročiai“, politinis elitas ne tik nesuvokia strateginio uždavinio – regioninės kultūros politikos kaip Lietuvos tapatumo išsaugojimo ir pilietiškumo ugdymo garanto esmės, bet ir vis giliau klimpsta į trumpalaikius „dienos“ uždavinius, kuriuose iš esmės dominuoja tik ekonomika ir tarppartinė problematika. Daugkartinės intelektualų pastangos prisibelsti į Prezidentūros, Seimo ir Vyriausybės duris ir raginti statyti valstybę neaukojant „aukso veršiui“ savo būties esmės, tapatumo, identiteto liko absoliučiai neišgirstos. Tiesa ta, kad dėl siaurų partinių interesų, partijų negebėjimo vienytis ilgalaikiams valstybingumo tikslams praleidžiama unikali galimybė ne tik išsaugoti ir puoselėti tautos identitetą, bet gauti daug efektyvesnę, nei gaunama dabar, ES paramą. Apgalvota administracinė reforma (vietoj dabartinio vieno – keturi regionai), išsaugant ir stiprinant identiteto ir pilietiškumo pagrindus, leistų kurti stiprią pilietišką visuomenę ir patvarią ekonominę gerovę.
Glumina, kai matai didėjantį kompetencijos, profesionalumo, valstybinio mąstymo supriešinimą su partiniu lojalumu. Ypač pavojinga valstybei to pasekmė – ryškėjanti pilietiškumo erozija.
