Iš Kadaičių kaimo kilusi, o dabar Šateikiuose gyvenanti Aleksandra Mikutienė, kurią kone visi vadina Birute, aplinkiniams žinoma kaip žemaitiškų posmų kūrėja ir skaitovė, juokingų istorijų pasakotoja, Šateikių folkloro ansamblio dainininkė ir šiaip labai linksma moteris. Paklausta, iš kur gavo tokį puikų humoro jausmą, kurį visada išreiškia tik archajiška žemaičių kalba, ir iš kur tiek dainų moka, Birutė atsakė: „Esu kilusi iš dainingos, linksmo būdo žemaičių giminės. Pamenu, kai susirinkdavome, troba nuo dainų plyšdavo, o žandikauliai nuo juoko skaudėdavo. Ir litrų šnapšės mūsų linksmybėms nereikėjo.“
Kaip jau minėjome, ponia Birutė kilusi iš Kadaičių kaimo. Iš tų apylinkių – ir visa jos giminė. Augo keturių vaikų šeimoje, gyveno vienoje troboje su savo seneliais, tad girdėjo tik gryną žemaičių kalbą, daug gražių dainų, kurias traukė visa šeima, ir įvairiausių linksmų pasakojimų, kuriuos dažniausiai porindavo giminės vyrai. „Rudenį ar žiemą, būdavo, sėdim, aižom pupeles ir dainą po dainos traukiam. Ir tėvas dainingas buvo – eidavo per kiemą į tvartą ar laukus ir vis dainuodavo. Dabar taip nebėra. Jei kieme uždainuosi, nežinia, ką apie tave pagalvos. Ir linksmybių pas mus netrūkdavo. Susėsdavo vyrai, rimtus veidus nutaisydavo ir visokius linksmus atsitikimus kad ims pasakoti. Jie rimti, o mes iš juoko leipdavome“, –
gražiais vaikystės ir jaunystės prisiminimais dalijosi šateikiškė.
Mokyklą Birutė baigė Šateikiuose. Vėliau Klaipėdos technikume mokėsi ikimokyklinės pedagogikos. Tačiau tų mokslų jai nepakako – baigė Šiaulių pedagoginį institutą, tiksliau – jo filialą uostamiestyje. „Dar mokydamasi mokykloje buvau kūrybinga, linkusi prie literatūros. Ir rašinius gerus rašydavau, ir eiles kurdavau. Tiesa, tada visi labai puoselėjo bendrinę kalbą, šnekėti tarmiškai buvo kaip ir nepriimtina, negražu. Visi kalbėjo literatūriškai ir savo tarmės šalinosi“, – pasakojo moteris. Pasak ponios Birutės, jei tik būtų nujautusi, kad tarmės bus prisimintos ir vėl pradėtos puoselėti, būtų pasiraitojusi rankoves ir kibusi į darbą: „Mano močiutė, mama tiek dainų mokėjo! Jei tik būčiau žinojusi, kad jos kada nors bus reikalingos, galėjau šimtus jų užrašyti, o dabar… Bet dalį jų savo atmintyje išsaugojau ir Šateikių folkloro ansambliui perdaviau. Jų repertuare – ne viena mano močiutės daina.“
Dabar, kai tarmės – tiesiog ant bangos, šateikiškė yra tapusi tikra žemaitiškumo puoselėtoja. Ir žemaitiškus posmus kuria, ir miniatiūras, ir šmaikščius pasakojimus. Daugybė jų į specialų sąsiuvinį suguldyta, daugybė – ir ponios Birutės galvoje. „Turiu pripažinti, kad savo eilėraščius sunkiau įsiminti nei kitų. Na, o lengviausiai įsimenu dainas. Jų moku kokius tris šimtus – ir senųjų žemaitiškų, ir lietuvių liaudies, ir romansų. Dainuoti man ypač patinka. Ir giesmės, Žemaičių Kalvarijos kalnai man prie širdies. Beje, jei tikėsime artimųjų pasakojimu, aš dar kalbėti nemokėjau, o jau melodijas niūniavau“, – smagiai kalbėjo moteris.
O kaip ponios Birutės galvoje gimsta tos šmaikščios žemaitiškos istorijos, kurias ji ir per kaimo šventes, ir per folkloro ansamblio koncertus, ir konkurse „Skaitīmā žemaitėškā“ porino? „Kaip jau minėjau, mano giminėj labai mėgdavo visokius juokus. Aš tų pasakojimų žodis žodin neprisimenu, bet faktai atminty išlikę. Tad aplipdau juos senoviniais žemaitiškais žodžiais ir smagią istoriją sukurpiu. Ir pasakojimas apie „pliotkerką“ Kleopę, ir apie „skūpą“ ūkininką – ne mano išgalvoti, o kažkada giminės susibūrimuose girdėti“, – atsakė šateikiškė.
Linksmi ir moters sukurti žemaitiški eilėraščiai. Dažniausiai rašo, kai yra kokia proga arba kai kas nors paprašo kažką sueiliuoti. Jos dėka kone kiekvienas folkloro ansamblio dalyvis po nuosavą eilėraštį turi. Ir gauna jį ne šiaip, o, tarkim, gimtadienio proga. Beje, tarp daugybės šmaikščių yra ir nemažai rimtų, lyriškų posmų – apie gamtą, prabėgusius metus, patirtus jausmus.
Ponia Birutė 22 metus dirbo Šateikių vaikų darželyje, vėliau 19 metų – seniūnijos raštvede. Dabar – jau į užtarnautą poilsį išėjusi. Paklausta, ar nenuobodžiauja, atsakė: „Tikrai ne. Nes ir kuriu, ir folkloro ansamblį lankau, ir knygas tiesiog ryte ryju. Susiguldau tris – lengvo turinio, detektyvą, filosofinę – ir skaitau pagal nuotaiką. Kada čia nuobodžiausi…“ Moteris džiaugiasi, kad visiems jos pomėgiams pritaria Plungėje mokytoja dirbanti dukra Daiva: „Mes abi į vieną dūdą pučiame ir beveik visada dėl visko sutariame. Džiaugiuosi turėdama tokį palaikymą.“
Beje, ponia Birutė ne tik palaikymą turi, bet ir pamainą sau auginasi – žemaitiškus eilėraščius ir įvairiausias istorijas lyg žirnius beria Šateikiuose gyvenanti brolio anūkė Akvilė. „Ji ateina su mama Jurgita, atsineša bendrine kalba rašytą tekstą ir prašo, kad perdaryčiau į žemaitišką. Perdarau, o Akvilė taip puikiai išmoksta, taip šauniai pasakoja, kad miela malonu klausytis. Ir Jurgita sako – ką jau ką, o tuos žemaitiškus dalykus Akvilytė, kuri eis į antrą klasę, su dideliu noru mokosi. O kaip ausį glosto iš vaikų lūpų girdimi žodžiai: cekavastė, mizerija… Kad tik daugiau tokių… Bet jei jau tarmę pradėjome taip puoselėti, tai gal ir jaunoji karta jos nepamirš“, – įsitikinusi šateikiškė.
