Pasišvęsti kunigystei, tarnystei Dievui daugeliui iš mūsų, paprastų pasauliečių, atrodo nepavydėtinas pasiaukojimas. Nuolatinės maldos, mišių aukojimas, kiti bažnytiniai reikalai, o ypač – celibato laikymasis liudija apie tai, kad kunigystės kelią renkasi tik stiprų pašaukimą jaučią žmonės. Štai plungiškių tikinčiųjų itin mylimas kunigas Saulius Paulius Bytautas O.F.M. birželio 1-ąją minėjo jau 25-uosius kunigystės metus. Ta proga su dvasiškuoju tėvu grįžome į tą laiką, kuomet pabudo jo meilė Dievui, kalbėjomės apie jo kunigystės kelią, tikėjimą apskritai, o artėjant Tėvo dienai – apie tėvo vaidmenį šeimoje.
– Kunigaujate jau 25-erius metus. Papasakokite, kaip prasidėjo Jūsų kelias, ar jautėte pašaukimą Dievui?
– Mano senelė buvo labai pamaldi, išmintinga. Su ja daug laiko praleisdavau Užpeliuose, netoli Tverų miestelio. Senelei sunkiai susirgus, ji persikėlė į Telšius. Ten į namus neretai ateidavo kunigai. Nuolat juos matydavau ir jie man atrodė kaip labai geri, dori žmonės. Buvau dar vos šešerių ar septynerių metų ir mokykloje mums, vaikams, apie kunigus kalbėjo visai kitaip. Mat tuomet kunigams iš tiesų buvo sunkūs laikai, engė valdžia. Žodžiu, namie mačiau viena, o mokykloje girdėjau visai ką kita. Ir stebėdavausi: ar čia apie tuos pačius žmones šneka?
O ką pats žinojau iš močiutės apie Dievą, pasakodavau kitiems mokiniams… Jau tuomet galvodavau, kad užaugęs noriu būti toks, kaip tie kunigai, lankydavę sergančią senelę.
Taip įstojau ir 1986-aisiais baigiau Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, Kauno arkikatedroje buvau įšventintas į kunigus.
Paskui pusę metų tarnavau vikaru Skuode, po to šešerius klebonavau Novosibirske ir Tomske. Grįžęs porą metų buvau Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčios rektorius, paskui išvykau į vienuolyną Jungtinėse Amerikos Valstijose. Netrukus ir vėl grįžau Lietuvon, apsistojau Plungėje.
– Neseniai Kauno Vytauto Didžiojo universitete Jums suteiktas teologijos mokslų daktaro laipsnis. Ar jūsų planuose dar yra mokslų?
– Svajoju apie bažnytinės teisės doktorantūros studijas.
– Teko girdėti, kad šiais laikais vis mažiau jaunimo renkasi kunigo kelią. Ar kai Jūs stojote, susidomėjimas buvo didelis?
– Stojome 23, baigėme 21. Reikia pripažinti, jog tuomet kunigų gyvenimas iš tiesų buvo nelengvas. Tačiau ne taip jau paprasta ir šiandien… Anuomet „plakė“ iš vienos pusės, o dabar jau iš kitos. Vis tik aš pasirinkau tokį kelią. O kad besirenkančiųjų kunigystę mažėja, gal nelabai galėčiau sutikti, kasmet stojančiųjų skaičius išlieka maždaug panašus. Pamenu, ypač didelis susidomėjimas kilo paskelbus šalies nepriklausomybę.
– Ar aktyvūs plungiškiai tikintieji?
– Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje – apie 1 000 sėdimų vietų. Galima sakyti, kad per Šv. Mišias suolai būna pilni. Na, o šventiniu laikotarpiu tai ne vienam ir pastovėti tenka… Kreipiasi ir pavieniai asmenys. Ateina būna koks su bėda, išklausau, pasikalbame. Žiūrėk, jau ir šviesesnis tas žmogus išeina, o kitą dieną ir visai tos jo problemos menkos beatrodo. Apskritai, juk žmogaus gyvenime ne vien tik blogai. Teisingai daktarai sako: ligą reikia mylėti, taip ir į visas užklupusias negandas reikia žiūrėti, susitaikyti. Tai tik grūdina.
– Sekmadienį minėsime Tėvo dieną. Koks, anot Jūsų, tėvo vaidmuo šeimoje?
– Tėvo diena leidžia pažvelgti į tėvą kaip šeimos stiprumo, patvarumo, nesuardomo vieningumo ir ateities kūrimo simbolį. Kiekvienas tėvas yra duonos pelnytojas, jaunosios kartos ugdytojas, šeimos apsauga ir sprendimų autoritetas. Jeigu motina yra ta, kuri sujungia šeimos narius į nesuardomą vienumą, tai tėvas yra ta jėga, kuri duoda ištvermę prieš visokius gyvenimo išbandymus. Išlaikyti šiandien tikrą tėvo autoritetą – tai išlaikyti nepalūžusias šeimas. Gerbti tikrąjį tėviškumą – tai stiprinti šeimos vienybę, kurios reikia, kad joje užaugtų moraliai brandžios asmenybės.
– Ko, Jūsų nuomone, trūksta lietuviškose šeimose? Susidaro įspūdis, kad šiandien skiriamasi „lengva ranka“.
– Žmogus šeimoje negali vadovautis nuotaikomis ir emocijomis. Reikia turėti omenyje, kad vyras negali būti toks kaip žmona, o žmona nebus tokia pati kaip vyras. Nėra nė vieno tobulo, turi priimti žmogų tokį, koks jis yra, laimėje ir varge. Jeigu jau duodi santuokos priesaiką, privalai jos laikytis.
– Ar nemanote, kad vedęs kunigas galbūt geriau suprastų tikinčiųjų bėdas?
– Abejoju. Čia labiau priklauso nuo paties žmogaus. Galbūt vienas kunigas labiau suprastų, kitas mažiau. Manau, kad jeigu žmonės nuolat eitų į bažnyčią, ar bent jau namie melstųsi, pasidarytų geresni ir taip labiau vienas kitą mylėtų. O ką reikia daryti, kad suprastum kitą? Mylėti.
– Paplitęs mitas, kad ateistas negali būti doras, nes nebijo nieko „iš aukščiau“. Kaip galvojate Jūs?
– Ateistas nebūtinai blogas žmogus. Manau, Dievas beldžiasi į jo širdį, bet ji užkietėjusi… Esu tikras, kad mintis apie Dievą tokį žmogų aplanko, tik jis veja ją šalin, neprisileidžia iš puikybės.
– Ačiū už pokalbį.
