Žadvainiškė Virginija Judeikienė tešlą pyragui maišo tik tada, kai yra puikiai nusiteikusi. Neturint ūpo prie kepinio liestis nevalia, mat pyktis ar nuovargis – nepageidautini ingredientai mieliniame pyrage, kepamame pagal senovinį receptą.
Pyrago kvapas lydėjo nuo vaikystės
Mielinio pyrago kvapas Virginiją ir jos septynis brolius lydėjo nuo pat vaikystės. Juo visada kvepėjo močiutės namai, o ir mama prieš kiekvienas šventės į krosnį pašaudavo po kelias skardas šio tradicinio skanumyno. Iškeptas ir supjaustytas ragaišis ilgai ant stalo neužsigulėdavo – riekės tirpte sutirpdavo vaikų burnose.
Stebėdavo mergina mamą pyragą kepančią. Paūgėjusi padėdavo tešlą minkyti, bet pati savarankiškai anuomet nė vieno kepalo neiškepė.
Daug vėliau, jau augindama savo vaikus, Virginija nusprendė, kad laikas išmokti kepti ne vieną šeimos kartą džiuginusį pyragą. Išklausinėjo mamos, kiek kiaušinių, miltų, cukraus, kitų produktų dėti, kiek laiko tešlą kildyti, ir pabandė. Ne vieną ir ne du kartus kepė, kol pyragas gavosi toks gardus, koks būdavo pas močiutę ar mamą Paukštakiuose. Galų gale receptas pakluso naujos kartos kepėjai. Ir nuo tada Virginijos namuose dažnai tvyro gardus kvapas. Pyragą mėgsta žadvainiškės vyras Vydas ir visas pulkas jųdviejų vaikų – sūnūs Modestas, Nedas, Deimantas, dukros Monika ir vos pusantrų metukų Greta.
Buvo „diplomuotas“
Vis dėlto kepėja niekada net nepagalvojo, kad pagal močiutės receptą kepamas kepinys taps „diplomuotu“ pyragu. Praėjusiais metais mielinis pyragas su razinomis gavo tautinio paveldo produkto sertifikatą.
V. Judeikienė iki susilaukdama mažiausios dukrelės dirbo Žadvainių pagrindinėje mokykloje. Kai darbovietėje ar bendruomenėje kokia šventė būdavo, būtinai pyragą išsikepdavo. Ragavo visi, gyrė, recepto prašė, bet jo atskleisti moteris neskubėjo – visgi šimtametis šeimos receptas.
Jei toks tradicinis, reikia produktą sertifikuoti, – pasiūlė kartą Virginijai bendruomenės pirmininkė Vida Ringienė. Mat kaip tik tuo metu Rietavo verslo informacijos centre vyko seminarai apie kulinarinio paveldo išsaugojimą.
„Pagalvojau, kad blogiau tai tikrai nebus. Kodėl nepabandžius – juk receptas tikrai senas, o pyragas labai skanus. Padedama centro darbuotojų ir bendruomenės pirmininkės, parašiau pareiškimą, sutvarkiau reikalingus dokumentus. Važiuodama į sertifikatus suteikiančios komisijos posėdį, turėjau pyragą nusivežti. Matyt, patiko jis ir vilniečiams. Gavau sertifikatą. Tik ne A, o B kategorijos, mat mama ir močiutė krosnyje, o aš elektrinėje krosnelėje kepu“, – pasakojo žadvainiškė.
Žemės ūkio ministerija tautinio paveldo sertifikatus ne visiems produktams suteikia. Receptas turi būti labai senas – šimto ir daugiau metų, – o produktas turi būti gaminamas griežtai jo laikantis. Kad mielinis pyragas su razinomis jau ne vieną kartą kepėjų pergyveno, komisijai patvirtino Virginijos mama Zita Zaveckienė. „Pyragą pradėjau kepti, kai man buvo 23 metai. Išmokau iš savo mamos. Kepiau „kuknėje“– iškūrendavau krosnį, išvalydavau anglis, užtraukdavau liuktą ir sudėdavau dvi blėkas. Kadangi jį mėgdavo vaikai, tešlą teko dažnai maišyti. Ir kaimynams šventėms iškepdavau, ir į svečius važiuodama veždavausi“, – vartodama tarmiškus žodžius komisijai rašė paukštakiškė.
Ne tik V. Judeikienės mama kaimynams šį ragaišį kepė – ir žadvainiškiai neretai jo užsinori. Užsiprašo, kad Virginija iškeptų, ši jau ir maišo tešlą. Kaimo bendruomenė, vykdama kur į svečius, dažnai pyragą dovanų nuveža. Ir į muges su „diplomuotu“ produktu Virginija važiuoja. Kadangi kepalai dideli (3,5–3,7 kg), juos gabalais supjausto. Gražiai supakuoja į pačios rankomis darytus maišelius, prikabina etiketę, kurioje nurodyta, kad šis kepinys ne koks eilinis, o sertifikuotas produktas. Kas sykį paragauja, tas jau ir kitą kartą mugėje kepėjos iš Žadvainų dairosi. Smagu Virginijai, kad jos kepinys populiarus, kad jį žmonės pamėgo. O svarbiausia, kad ji pati prisidėjo prie šeimos recepto išsaugojimo kitoms kartoms. Moteris žino: ateityje ir jos vaikai – gal ne tik dukros, bet ir sūnūs – šio mielinio pyrago tešlą maišys.
Ne tik šį kepinį, bet ir gardų skruzdėlyną moka moteris iškepti. Virginijos rankos gabios ne vien tešlai maišyti. Jose puikiai jaučiasi ir virbalai, ir vąšelis. Mezga žadvainiškė servetėles, šalikus, kojines ir pirštines – pirštuotas ir „tumpines“, lygias ir gražiais raštais išmargintas. Radusi namie kokią medžiagos skiautę ar popieriaus lapą, tuoj gėlę ar kitą akiai mielą rankdarbį padaro. Bet visa tai – pomėgiai laisvalaikiui, nes didžiąją laiko dalį tenka skirti savo didelei šeimai.
