Penktadienio sutemas uždengė tirštas rūkas. Pro jo storą skraistę neprasibrovė net mėnulio šviesa, tačiau labardiškiams šis vakaras neatrodė nei darganotas, nei niūrus: kaime skambėjo tranki muzika, laukais sklido žinomų dainų žodžiai ir girdėjosi žmonių keliamas šurmulys.
Toks sujudimas – tikra šventė, o ją bendruomenei dovanojo naują turą po savivaldybės kaimus ir miestelius pradėjusios Seniūnijų dienos. Tradicinis, kas antri metai vykstantis renginys šiemet prasidėjo Labardžiuose.
Vakaro vedėja Rietavo kultūros centro direktorė Birutė Gedminaitė kalbėjo apie laiką. Laiką, kuris teka nesustodamas tarsi upė, su savimi nusinešdamas minutes, valandas, dienas, metus. „Kaip svarbu gyventi ne praeitimi, ateitimi, o dabartimi. Linksminkimės ir bendraukime dabar, džiaukimės šia minute“, – kvietė susirinkusiuosius viešnia.
Noro gyventi įdomiai ir aktyviai bendruomenei linkėjo Savivaldybės meras Antanas Černeckis: „Pažiūrėkite į žmones, kurie šiandien jums gros ir dainuos. Jie tokie patys, kaip jūs, tik judantys, ieškantys gyvenimo džiaugsmo. Geros jums nuotaikos, tegul šviesos užteks ne tik šioje salėje, bet ir jūsų širdyse.“
Koncertinę programą pradėjo Juozo Barsteigos vadovaujamas Daugėdų filialo vokalinis-instrumentinis ansamblis. Ir liejosi valsai melodijomis nuo pamario per gegužio pievas nuskraidindami visus į Venecijos karnavalą.
Rietavo trečiojo amžiaus universiteto choras, vadovaujamas Vilmos Jokubauskaitės, vėl priminė vakaro temą sudainavęs nostalgijos kupiną dainą „Bėgantis laikas“.
Sugrįžti į jaunystę, pasidžiaugti pavasarį grįžtančiais paukščiais ar mėlynai pražydusiais linais susirinkusiuosius kvietė Tverų kultūros namų folkloro ansamblis ir jo vadovas Arūnas Gedmantas.
Muzikos ir dainų kraitei ištuštėjus, padėkos žodžius meno kolektyvams, renginio organizatoriams ir vakaro vedėjai B. Gedminaitei tarė Rietavo seniūnijos vadovas Romanas Jurčius.
Puokštę rožių seniūnas įteikė kaimo bendruomenės pirmininkei Loretai Jurkienei. Ši savo ruožtu taip pat padėkojo visiems, atvežusiems ir padovanojusiems labardiškiams puikią šventę.
Vakaras tęsėsi bendraujant prie vaišių stalo, tad muzika dar ilgai girdėjosi per storo rūko skraistę, vaikydama iš žmonių širdžių rudens nostalgiją ir liūdesį.
