Gyventi 100 metų, atrodo, sunkiai pasiekiamas dalykas, todėl kiekvienas toks jubiliejus tampa ypatingas, kaip ir tas žmogus, kuris sulaukė šio garbingo amžiaus. Ieva Sragauskienė – kaip tik viena tokių. „Tai dar nepraėjo mano gimtadienis? Dar tik bus? Ką čia begali žinoti“, – sakė šimtametė. Išties, skaičiuoti prabėgusius metus tokiame amžiuje galbūt jau ir sudėtinga – juk tiek daug praeity liko nugyventų dienų. Svarbiau tampa tai, kas yra šiandien, kad gyvenimas dar mielas, kad – svarbiausia – gyventi dar norisi, tuo labiau kad pralėkusius metus liudija mylintys vaikai, anūkai, proanūkiai ir jau proproanūkiai. Šis sekmadienis I. Sragauskienei dovanoja ypač garbingą jubiliejų: moteris pasitinka 100-ąjį savo gimtadienį!
Šimtametė Ieva savo ypatingąjį jubiliejų pasitinka apsupta gausios šeimos. Jau bene 17 metų ji gyvena Plungėje pas vieną iš dukterų. Prižiūrima ir globojama rūpestingos Genutės senolė dienas leidžia viename iš miesto daugiabučių. „Sunku buvo mamai palikti savo namus kaime, kaskart ten svečiuodamasi graudindavosi“, – užsiminė Genutė. Tačiau toks gyvenimas – atsiradus sveikatos bėdoms, vaikams teko priimti sprendimą parsivežti mamą arčiau savęs.
Dvylikos vaikų mama
Turbūt visą savo gyvenimą Ieva su meile ir ilgesiu prisimins gimtąjį kaimą. Gimė ji ir užaugo bei vėliau su šeima gyveno Skyplaičių kaime, Paukštakių seniūnijoje. „Labai graži vieta, tarp trijų ežerų Nacionaliniame parke“, – sakė ir moters dukterys Genutė ir Roma. Čia Sragauskai ir kūrė savo šeiminę laimę. Šeima buvusi labai gausi: Ieva yra net 12 vaikų mama! Nors pati buvusi vienturtė. Su amžinatilsį vyru ji užaugino ir į gyvenimą išleido 7 dukras ir 5 sūnus. Išties gražus būrys augo! Deja, šiandien jau ne visi gali mamą sveikinti gražaus jubiliejaus proga: šešis vaikus Ieva yra išlydėjusi amžinybėn.
„Mama visą gyvenimą buvo labai „zgrebni“. Labai darbšti, visąlaik visur skubanti. Nemažai rūpesčio tėvams buvo – juk reikėjo rūpintis gausia šeima“, – pasakojo seserys Genutė ir Roma. Moterys teigė visąlaik jautusios mamos rūpestį, nors tą meilę galbūt ir ne visada parodydavo. „Nebuvo kada tą meilę atiduoti vaikams. Visada lėkdavo per darbus, tai daržus ravėti, tai linus rauti, tai ūkį namuose prižiūrėti… Ir mes buvome mokomi nebijoti darbo. Užaugome visi prižiūrėti. Užtat dabar mama savo meilę atiduoda anūkams, proanūkiams. Džiaugiasi jų sulaukusi, kartu su jais žaidžia, dainuoja dainas, pamoko, kaip reikia piešti. Labai mylima močiutė yra visų“, – kalbėjo dukterys.
Kur čia besuskaičiuosi…
Paklausta, kiek turi anūkų ir proanūkių, Ieva nuoširdžiai atsakė, kad nežinanti. Kur čia besuskaičiuosi tokį būrį! Bendromis pastangomis pavyksta išsiaiškinti, kad anūkų yra 26, proanūkių 18 tikrai turėtų būti, o kur dar proproanūkių keletas! „Kai susirenkame į kokią šventę, svetimų kviesti tikrai nereikia“, – šyptelėjo Genutė.
Šimtametė Ieva, kaip minėta, šiandien dienas leidžia Genutės draugijoje, labai dažnai sulaukia ir Romos dėmesio. Aplanko ir kiti artimieji. Buvo metas, kai po pasimatymo su močiute turbūt nė vienas anūkas ar proanūkis neišeidavo be dovanų. Pasirodo, senolė tik metus laiko nebegeba megzti. Iki to laiko kojinių mezgimas jai buvo vienas mėgstamiausių užsiėmimų. Būdama 85-erių dar iki netoliese esančio turgelio pati nupėdindavo ir ten pardavinėdavo savo mezginius. „Tuomet mamai galbūt svarbiau buvo ne tiek parduoti savo kojines, kiek pabendrauti su turgaus moterimis. Susirasdavo ji pašnekovių“, – prisiminė Genutė.
Kartais ir „macnesnio“ maisto užsimano
Pasitikdama šimtmetį Ieva gali pasigirti gana gera sveikata. Galbūt kojos jau yra kiek pavargusios ir savarankiškai paėjėti nebėra jėgų, o ir klausa labai nusilpusi, tačiau skųstis pernelyg nėra kuo. „Tik porą tabletėlių mama turi išgerti, ir viskas“, – sakė Genutė. Ir išties senutė labai guvi, geros nuotaikos, protas šviesus – galima tik pasidžiaugti.
Tai kur slypi ilgo gyvenimo paslaptis? Senolė paaiškino, kad svarbiausia tinkamas gyvenimo būdas. „Reikia gerti pieną, valgyti mėsą, negerti ir nerūkyti“, – sakė Ieva ir pridūrė, jog labai svarbu yra jausti saiką ir nepersivalgyti. Genutė patvirtino, kad ir sulaukusi šimto metų mama mėgsta ūkiškai pavalgyti. „Jokių košių ar dar kažko. Sako, aš leliukų maisto nevalgysiu. Ir pusryčiams ji valgo stipresnį maistą“, – nusišypsojo dukra. Taigi Ieva be mėsos, bulvių – nė dienos, o kartais ir „macnesnio“ maisto užsimananti. „Paprašo cibulynės, liepia eiti pirkti silkės. Ūkiško valgio jai reikia“, – tvirtino dukros.
Nepraradusi noro gyventi
I. Sragauskienė nesiskundžia metų našta. Džiaugiasi dukrų rūpesčiu, esamu ramiu gyvenimu. Anksčiau labai mėgdavusi skaityti, dabar akys tik vieną maldaknygę su didelėmis raidėmis įžiūri. Naujienas jai dukra papasakojanti, taigi pokalbiai su artimaisiais – vienas maloniausių jai likęs dalykų. Televizoriaus niekada nemėgdavusi daug žiūrėti. „Žinių laidą ir „Labanakt vaikučiams“ su mumis pasižiūrėdavo, ir viskas“, – prisiminė Roma.
Džiugu girdėti tai, kad sulaukusi 100 metų Ieva nėra praradusi noro gyventi. Ji net pati stebisi tokiu ilgu savo gyvenimu. „Kiek Dievulis laiko, tiek ir būnu. Negaliu suvokti, kad tiek metų išgyvenau, juk patvartėje pamestas geležis jau surūdijo, o aš dar tebesu“, – visiems kartojo Ieva. Ir Genutė patikino, jog nėra girdėjusi mamos sakant, kad jau pavargusi: „Sako, džiaugiuosi, kad Dievulis man taip gražiai leidžia gyventi dabar, juk tiek vargau… Ji kiekvieną rytą ir vakarą meldžiasi ir dėkoja Dievui už tai, kad niekas neskauda, kad sulaukė tokių metų.“
Pati sukaktuvininkė netgi pašmaikštavo: „Džiaugiuosi, kad iš kaimo pabėgau ir „smertis“ manęs neberanda.“ Pasirodo, visas Ievos gimtas kaimas jau išmiręs, nebėra jos kartos gyvų žmonių, o štai ji gyvena ir bėdos nemato. Gražu žiūrėti!
