Žemaitijos nacionalinio parko direkcija vykdo projektą „Šimtmečio raštai. Tradicinis rankšluostis“. Jo metu bus surinkta medžiaga apie žemaičių rankšluosčius, palyginta su kitų Lietuvos etnografinių regionų tokių tekstilės gaminių įvairove, suorganizuoti rankšluosčių audimo, siuvinėjimo, pinikų pynimo ir mezgimo edukaciniai užsiėmimai, edukacijos Dailės akademijos studentams, paroda, skirta rankšluosčiams, ir t. t.
Rugpjūčio 14–18 dienomis Platelių dvaro sodybos Tradicinių amatų centre vyko tradicinio rankšluosčio audimo seminaras. Mokymams vadovavo sertifikuota audėja, folklorininkė, tradicinio paveldo žinovė Zita Baniulaitytė. Visos Lietuvos regionų tradicinius rankšluosčius pristatė Lietuvos dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus vedėja Dalia Bernotaitė-Beliauskienė.
Audėjos iš Platelių, Plungės, Ylakių, Židikų, Raseinių, Kelmės ir Palangos mokėsi „skaityti“ rankšluosčių raštus, įrietė stakles keturnyčiam ir aštuonnyčiam rankšluosčiams austi.
Viena seminaro diena buvo skirta išvykai: dalyviai susipažino su senaisiais žemaičių rankšluosčiais. saugomais Kretingos ir Mažeikių muziejuose.
Žemaitijoje rankšluostis vadinamas abrūsu, abrūseliu. Be praktinės paskirties (kūnui sausinti), ryški jo tradicinė apeiginė paskirtis: jis lydėjo žmogų visomis svarbiausiomis gyvenimo akimirkomis. Gimusį kūdikį stipriai susukdavo į ilgą lininį rankšluostį, kad būtų stiprus, sveikas ir atsilaikytų prieš gyvenimo negandas. Vestuvėse jaunoji apjuosdavo piršlį ir apdovanodavo pabrolius rankšluosčiais arba raštuotomis pirštinėmis. Į paskutinę kelionę kiekviena turėdavo išsiaudusi ilgiausius ir gražiausius rankšluosčius nešėjams. Apeiginiai rankšluosčiai – sudėtingo audimo, papuošti pinikais ar mezginiu, siuvinėti.
Projektas tęsis rugsėjo ir spalio mėnesiais. Jį remia Lietuvos kultūros taryba.
Aldona KUPRELYTĖ
Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos Gamtos ir kultūros paveldo skyriaus vedėjo pavaduotoja
Autorės nuotr.
