Šitokia gėda „ant viso svieto“

Nerado nė vienos šeimos, norinčios vykti į Lietuvą! Še tau, boba, ir Devintinės. Ginčijomės, barėmės, skaičiavome, kiek čia galėtumėme jų priimti, aptarinėjome tas brukamas kvotas, rinkomės teisingas emigrantų šalis… O kai pagaliau auksinis viduriukas rastas, išaiškėjo, kad tie pabėgėliai paprasčiausiai mus „brokija“. (Aš mintyse jau kasryt labinausi laiptinėje nemūsiškai. Tai kaip aš dabar turiu jaustis?) Šitokią gėdą „ant viso svieto“ padarė Lietuvėlei! „Klau-sy-kitės… Taigi blogiau, atsiprašant, nei šlapiu skuduru per sielos veidrodį“, – 

nutęstų „dviratiečių“ herojė mokytoja panelė Leokadija.
Ką daryt taip netikėtai it į karvės blyną įmynusiai mūsų valdžiai? Nuspręsta: reikia skubiai gerinti šalies įvaizdį, nes apie mus per mažai žino, nes mes šalia Vokietijos, Švedijos ir tų kitų patraukliųjų esame tokie visai maži maži. (Neseniai traukėme dainą apie tris milijonus. Gražu… Bet tai jau praeitis.)
Taigi kuriame pasaką: „Už devynių jūrų marių (na, gal ir šiek tiek arčiau) yra tokia šalis, kur pieno upės teka (tiesa, ūkininkams už jį grašius moka), kur žmonės laisvai dirba (reikėtų prisipažinti, nemaža dalis jų iš atlyginimo vos galą su galu suduria, o apie pensiją geriau neužsiminti), kur… (ką čia tokio teigiamesnio ir gražesnio prisiminus, kad pabėgėliams galva apsisuktų… aha…), kur oras – bene pats švariausias (šito tai nepaneigsi, Ignalinos atominės gi nebėra. Tiesa, Visaginas merdi… Bet tai – ne iš šios pasakos), o sniegas – balčiausias (beje, sniegas jiems gali nepatikti, pietiečiai vis dėlto. O ir šaltoka jau… Gal ir apie šildymo kainas geriau patylėsiu… Ko gero, jie net nesuprastų, apie ką kalbu).“ Kažkokia mano pasaka nepatraukli išėjo. Ir tas midus per barzdą nevarvėjo…
Bet užtat pas mus – ne Baltarusija, gali balsuoti, kaip nori (jei paskui pasijunti politikų apgautas, pats kaltas. Juk negalima paneigti, kad galimybė buvo suteikta. Tavo klaidos – tavo bėdos). Be to, gali kritikuoti valdžią, kiek telpa (ar ne per plačiai aš čia būsiu užsimojusi?).
Kad tuos Lietuvai paskirtuosius 1 105 pabėgėlius galėtų prisivilioti, įvaizdžio specialistai privalės sukurti gražesnę pasaką. Apie socialines išmokas, integraciją. Apie tai, koks brangus mums kiekvienas pabėgėlis. Juk Europa kiekvienam iš jų išlaikyti skirs, atrodo, po 6 000 eurų. Tiesa, pabėgėlis į rankas tegaus apie pustrečio šimto (gal kad mūsiškiai nepavydėtų). Už juos, skelbia portalas www.alfa.lt, ir pramisti, ir kur gyventi turės susirasti. Šia finansine parama imigrantai galės naudotis metus, o vėliau pašalpa gali mažėti.
Tačiau man atrodo, kad, jeigu ir prisiviliosime pabėgėlių, jie tiek neištemps provincijoje, išsilakstys. Juk net gal pusės milijono emigravusių lietuvaičių, kurie čia gimė ir augo, nervai neatlaikė mūsų valstybės ekonomikos viražų…