Į svečius pas Laimą ir Arvydą Simonavičius išsiruošėme paskutinį vasaros vakarą. Vos įžengę į patalpą, skirtą svečiams priimti, supratome, kad Jaupėnų kaime (Rietavo sav.) įsikūrusių Simonavičių gyvenimas sukasi apie darbščiąsias medaus nešėjas. Dekoratyvios bitutės skraidė palubėse, tupėjo ant šeimininko marškinėlių ar šalia durų kabančios prijuostės. Pieštos, fotografuotos, iš popieriaus išlankstytos ar iš medžio išpjaustytos… „Visi mūsų pažįstami žino, kad nėra man geresnės dovanos nei dar viena bitelė“, – sako šeimininkas Arvydas. Ir čia pat prisipažįsta: „Bitės visiškai užvaldė mano gyvenimą.“
Pilkųjų dūzgių gyvenimas – visai ne pilkas
Kol tikrosios medunešės aviliuose dūzgė, gurkšnodami šeimininkų „firminį“ iš medaus ir žiedadulkių pagamintą gėrimą, įsikalbėjome.
Kaip pasakojo A. Simonavičius, bitininkais jiedu su žmona tapo 2011 metais, kai iš Laimos tėvų paveldėjo 9 bičių šeimas. Palikimą reikėjo prižiūrėti. Arvydas skaitė knygas, ieškojo informacijos internete, bendravo su daugiau patirties turinčiais bitininkais. Taip ir sužinojo, kad pilkųjų dūzgių gyvenimas – visai ne pilkas. Suprato, kad bičių šeimynoje kiekvienas vabzdys turi savo užduotį, o veiksmas avilyje verda pagal griežtai sudėliotą schemą. Susidomėjimas bitininkyste augo sulig kiekviena perskaityta knyga. Suvokęs, kokia plati bičių produktų įvairovė – medus, bičių duonelė, žiedadulkės, pikis, bičių nuodai, bičių pienelis, vaškas, kokie naudingi jie žmogaus organizmui, stengėsi, kad nė viena iš šių dovanų neprapultų veltui.
Jau pirmaisiais bitininkavimo metais Arvydas išmoko iš natūralaus vaško lieti žvakes. Vėliau savo rankomis pradėjo gaminti avilius. Tik profesionalas žino, kad mažiausia staliaus paklaida bičių namelyje sukuria daugybę papildomo darbo bitininkui. Bitininkavimui Arvydas skiria visus savo savaitgalius, o dažnai ir kasdienius vakarus. Apie biteles „tupinėja“ vienas – niekam kitam jų priežiūros nepatiki. Bitynas – jo valdos, o štai medaus sukimo ir kitų produktų išėmimo iš korių darbus atlieka Laima.
Šiuo metu ūkyje – 50 bičių šeimų, tad ir produktų darbščiosios bitelės šeimininkams surenka daug. Visi svečiai, užsukę į „Bičių namus“, gali juos pamatyti, paragauti ir įsigyti. Medus supilstytas į kelių rūšių stiklainėlius: reikia šeimai – perki puslitrinį stiklainiuką, dovanai – į įdomesnius, dekoratyvesnius indelius išpilstytą medų. Artėjant šventėms Laima suruošia specialias dovanėles, kurios ypač populiarios prieš Kalėdas. Juk nė vienas neatsisakytume gauti dovanų natūralaus vaško žvakės, medaus ir žiedadulkių rinkinuko.
Sutuoktiniai neslepia: pirkėjų jiems netrūksta. „Kas jau vieną kartą nusipirko mūsų bitelių medaus – pirks ir antrą, trečią kartą. Ne tik pats, bet ir kaimynams, pažįstamiems patars. Nemažai bičių produktų darbo kolegoms, draugams parduodame. Praėjusiais metais pirmą kartą prekiavome Mykolinių šventės mugėje. Galime pasakyti, kad rietaviškiai mėgsta ir vertina bičių produktus“, – pasakojo bitininkai.
Siūlo išmėginti bičių terapiją
Dabar ypač populiarios įvairiausios grožio ir sveikatinimo procedūros – masažai, įvyniojimai, mankštos, terapijos. Vieną dar mažai kam žinomą bičių terapiją – apiterapiją – savo svečiams šią vasarą siūlė ir jaupėniškiai.
Bičių virpesio skleidžiamos biobangos yra identiškos žmogaus skleidžiamoms bangoms. Jų keliama vibracija – tarsi masažas, jaučiamas gulint ant specialių gultų, po kuriais verda bičių šeimos gyvenimas. Apiterapija atkuria pažeistus biolaukus, stiprina imunitetą, subalansuoja nervų sistemą, gerina kraujotaką ir padeda turintiems kvėpavimo sutrikimų.
Sutuoktiniai Simonavičiai kalbėjo, kad apie šią terapiją sužinojo perskaitę ukrainiečio bitininko knygą. Specialų bičių namelį su jame įrengtais gultais nusipirko 2020 metais. Kai nei apie edukacijų vedimą sodybos lankytojams, nei apie bičių terapijos paslaugos teikimą net negalvojo. Įsigijo jį savo ir šeimos draugų poreikiams. Išbandę, kaip gera po sunkių dienos darbų prigulti namelyje ir snūstelėti klausantis bičių ūžimo, šiemet ryžosi į namelį pakviesti ir kitus žmones. Neslėpė, kad žengti žingsnį į viešumą juos pastūmėjo Rietavo turizmo ir verslo informacijos centro darbuotojai. Bitininkai atviri: apiterapija dar mažai kam žinoma, tad daugiau svečių sulaukta tik antroje vasaros pusėje. Šio mėnesio pabaigoje, bitėms pradėjus ruoštis žiemai, iki naujo sezono užsivers ir namelio durys.
„Pasiskelbsi – reiks kepti“
A. Simonavičius apie dūzgiančias savo drauges gali ilgai pasakoti. Įsišnekėję net nepastebėjome, kaip vakaro sutemos pridengė sodą su jame įsikūrusiu bitynu, miglomis apsupo sodybą juosiančias pievas. O taip dar norėjosi sužinoti apie Laimos kepamus šakočius, kurie kaip tikrų tikriausi emigrantai patyliukais iš Jaupėnų išskrenda į svečias šalis – Norvegiją, Angliją, Vokietiją…
Sakome „patyliukais“, nes niekur neaptikome reklamos, kad kaimelyje šalia Rietavo pagal užsakymus kepami šakočiai. Pagal senovinį receptą, tokie, kurių tešlai sumaišyti reikia visos pintinės naminių kiaušinių, gero gabalo sviesto ir kitų pačių kokybiškiausių produktų.
„Laima nesiskelbia dėl tų šakočių. Pasiskelbsi – reiks kepti. Ir taip retas savaitgalis, kad nebūtų užsakymo. Iš lūpų į lūpas žmonės sužino. Daug užsakymų ir nepriimsi – juk vieno šakočio kepimas trunka vos ne penkias valandas“, – paaiškino Arvydas.
Pati kepėja pasakojo, kad daugiavaikė jos mama šakočius kepdavo prie beržinėmis malkomis kūrenamos duonkepės krosnies. Vadino ją „baumkuchenu“. Tėvų namuose buvo dvi kepimo formos, kurios išsaugotos iki šių dienų. Mamai kepti šakočius padėdavusi Laima iki šiol prisimena maišomos tešlos skonį, ranka sukamo volo garsą, degančių malkų spragsėjimą. Pagal tą patį mamos turėtą receptą šakočius dabar kepa dukra, tik ne prie duonkepės, o elektrinėje krosnelėje.
Likimą nulėmė tėvų pasirinkimas
Kaip tik šį penktadienį sutuoktiniai mini savo bendro gyvenimo 33 metų sukaktį. Lygiai tiek metų Arvydas ir gyvena Jaupėnuose, o Laimai – čia tėviškė. Vieta, kur prabėgo vaikystė, mokykliniai metai. Šiame kaime gimė ir pirmieji jaunos merginos ateities planai, svajonės, kurioms taip ir nebuvo lemta išskleisti sparnų. Gydytoja norėjusi tapti Laima pakluso tėvų valiai ir pasiliko gyventi tėviškėje, kad padėtų jiems ūkininkauti, o atėjus laikui, pasirūpintų saugia jų senatve. Taip vos gavusi brandos atestatą aštuoniolikmetė jauniausioji – aštuntoji – Juozo ir Zofijos Žutautų dukra tapo ūkininke.
Garbinga, bet nelengva pareiga krito ant šeimos pagrandukės pečių. Laimei, per vieną viešnagę pas brolį, gyvenusį Varkaliuose, ji susipažino su Arvydu. Patiko vienas kitam iš karto. Po kelių mėnesių draugystės pora sumainė aukso žiedus. Jaunavedys dėl mylimosios metė darbą ir atsikėlė gyventi į jos tėvų namus.
Šiandien abu pripažįsta, kad sėdėti sudėjus rankas ar mėgautis jaunyste nebuvo kada. Nors ūkiai ir buvo atskiri, dirbo kartu su tėvais. „Trūko technikos, tad geriausiu darbo įrankiu buvo rankos – grėbliais paimdavome kiekvieną saują šieno, šakėmis kraudavome ir iškraudavome. Sunkios buvo šienapjūtės. Vėliau iš paramos jauniesiems ūkininkams pavyko nusipirkti traktorių, tad situacija kiek pagerėjo“, – prisiminė sutuoktiniai.
Finansinė ūkio, užsiimančio žemdirbyste ir pienininkyste, ypač smulkiojo, gerovė labai priklauso nuo pieno supirkimo kainų. Pasak Simonavičių, būta ir geresnių, ir blogesnių metų. Bet pradėjo augti žemdirbiams keliami reikalavimai ir atėjo laikas apsispręsti – arba daug investuoti į žemės ūkį, arba atsisakyti ūkininkavimo.
Pirmoji pokyčiams ryžosi Laima. 2008 metais sužinojusi, kad Rietavo socialinių paslaugų centrui reikia socialinio darbuotojo, dalyvavo konkurse ir gavo darbą. Pradėjusi dirbti įstojo į Klaipėdos universitetą ir dabar jau yra diplomuota socialinė darbuotoja.
Paskatintas žmonos, darbą susirado ir Arvydas. Grįžę į namus abu dar skubėdavo į ūkį, bet pamažu gyvulius išpardavė, o žemę išnuomojo. Paveldėję bites pakeitė veiklos kryptį ir tapo bitininkystės ūkiu.
Laima atliko pareigą tėvams – paskutiniai jų gyvenimo metai buvo apsupti dukros rūpesčiu ir globa. Jiedu su Arvydu užaugino tris sūnus. Vyriausiasis Tomas dirba vairuotoju, Jonas – informacinių technologijų specialistas, o jauniausias iš brolių Mantas studijuoja programavimą. Visi jie gyvena sostinėje.
Šiandien Simonavičių valdose verda jau kitoks gyvenimas, bet iš tėvų paveldėtos tradicijos čia nepamirštos. Šeimininkai derina darbą su savo pomėgiais, o jų dūzgianti sodyba prakvipusi medaus ir kepamo šakočio kvapu.
