Liepos 16-ąją priešpiet, 10.50 val., Plungės priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai pranešta apie Žlibinuose kilusį gaisrą – kad dega daržinė, kurioje – net tūkstantis šieno ritinių. Didžioji dalis užsiliepsnojusio turto priklauso Žlibinuose ūkininkaujančiai Seimo nario Andriejaus Stančiko šeimai. „Čia tik turtas, ne žmonės. Prišienausime dar iki rudens“, – gana optimistiškai kalbėjo A. Stančikas, neslėpdamas, jog gaisras jo šeimai padarė apie 150 tūkst. eurų nuostolį.
Kaip sakė Plungės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas Mykolas Pronckus, pirminis pranešimas buvo, kad Žlibinuose, Malūno gatvėje, iš medinio ūkinio pastato, kuriame laikomi šieno ritiniai, veržiasi dūmai. „Kai atvykome, didžiulė daržinė, kurios plotas 1 500 kvadratinių metrų, jau buvo apimta atviros liepsnos. Žinodami, kad su degančiu šienu taip paprastai nesusidorosime, kvietėmės pastiprinimą. Tad gaisravietėje dirbo net šešios autocisternos iš Plungės, Žlibinų, Žarėnų, Alsėdžių, Rietavo ir Telšių“, – pasakojo viršininkas.
Ketvirtadienį prieš pietus kilęs gaisras likviduotas tik penktadienio rytą. O tai reiškia, kad ugniagesiai gaisravietėje darbavosi visą naktį. „Pastatas sudegė visiškai. Šiuo metu gaisras kaip ir likviduotas, bet vandeniu perpilame šieną, kad nebūtų, jog dar kažkur rusena“, – penktadienio rytą kalbėjo M. Pronckus.
Anot ugniagesių vado, daržinė sudegė, bet laimė, kad bent šalia esantį grūdų sandėlį (maždaug už 20 metrų) pavyko išgelbėti – į jį taip pat jau buvo įsisukusi ugnis. Be šio, ugniagesiai nuo liepsnų dar saugojo mechaninių dirbtuvių pastatą, stovintį už 40 metrų. Nuo ko kilo gaisras? M. Pronckaus įsitikinimu, tai buvo savaiminis užsidegimas sukaitus šienui.
Apie nelaimę paklaustas Seimo narys A. Stančikas, kuris savo, kaip ūkio savininko, įgaliojimus yra perdavęs vyriausiajam sūnui Marijui, sakė: „Taip, laimės mažai, kai taip nutinka, bet gyvenime juk visko būna. Belieka pasidžiaugti, kad čia tik turtas, ne žmonės nukentėjo.“
Pirmieji įtartiną kvapą pajuto žemės ūkio bendrovės „Žlibinai“ darbuotojai ir vadovas Romutis Mažrimas. Iš pradžių jie manė, kad kažkas smilksta jų patalpose, bet išėję laukan pamatė nuo daržinės sklindančius dūmus. „Jie iškart pranešė man, o aš – ugniagesiams. Žinoma, patys tuoj puolėme į gaisravietę. Ir tai galbūt buvo mūsų klaida – vos tik pajudinome ritinius, ugnis taip įsiplieskė, kad po 30 sekundžių jau visas pastatas buvo apimtas atviros liepsnos. Tai užfiksavo mūsų kameros. Atvažiavę ugniagesiai pastato išgelbėti nebegalėjo“, – dėstė parlamentaras.
A. Stančiko teigimu, sudegusioji daržinė priklausė keturiems pajininkams. Pagrindinis iš jų – jo sūnus Marijus Stančikas. Šieno ritiniai – trijų savininkų, tik kitų – po keliasdešimt, o Stančikų – keli šimtai. Bendra žala, anot A. Stančiko, gali siekti apie 150 tūkstančių eurų. Ar turtas buvo apdraustas? „Kadangi sūnus iki šiol supirkinėjo pajus, vyko pirkimo ir pardavimo procedūros, pastatas nebuvo įteisintas, o neįteisinto niekas nedraudžia. Taigi visi nuostoliai gula ant mūsų pačių pečių“, – paaiškino Seimo narys.
Situacija liūdna, bet yra ir kuo pasidžiaugti: ugniagesiams pavyko išsaugoti šalia daržinės esantį grūdų sandėlį, kuris priklauso ŽŪB „Minija“. Nes jei ugniagesiai būtų bent šiek tiek pavėlavę arba jei gaisras būtų kilęs naktį ir niekas nebūtų laiku jo pastebėjęs, nuodėguliais būtų virtę abu pastatai. Mat į sandėlį jau taip pat buvo „įkibusi“ ugnis, kurią gaisrininkai greitai numalšino. Tiesa, sandėlis šiuo metu tuščias – pernykščiai grūdai buvo ką tik išvežti, o naujasis derlius dar neatvežtas. Taigi nuostolių būtų patyrusi ir bendrovė.
Paklaustas, nuo ko, jo manymu, kilo gaisras, A. Stančikas kalbėjo: „Įtarimų yra visokių, išskyrus, žinoma, padegimą. Galbūt tai savaiminis užsidegimas, bet tai kelia abejonių. Nes į tą vietą, kur yra gaisro židinys, buvo sukrautas pirmasis šienas, kuris suvežtas dar gegužės mėnesį. Taigi praėjo daug laiko, tad užsidegti kaip ir nebeturėjo. Bet juk visko pasitaiko. Gali būti ir kita priežastis – prieš dieną į tą daržinę šieną vežė kitas pajininkas, tad galėjo būti, kad nuo traktoriaus kokia kibirkštis į šieną „įšoko“, o per laiką įsiruseno.“
Kaip minėjome, gaisro gesinimo darbai truko kone visą parą. Mat degantis susuktas šienas tas pats, kas degantis durpynas – jo užliejęs vandeniu neužgesinsi. Kiekvieną ritinį teko išardyti ir iškratyti. Tad gaisravietėje per naktį triūsė ne tik ugniagesiai, bet ir krautuvai.
„Džiaugėmės, kad šienapjūtė jau baigta, o dabar vėl teks pradėti ją iš naujo – kibsime į atolą. Prisišienausime iki rudens. Tik gaila, kad laiko stinga – juk javapjūtė prasideda“, – mintimis dalijosi A. Stančikas.
Po šio gaisro Stančikų ūkis liko be pašarų.
