Streikmetis

Pirmieji į miestus atriedėjo traktoriai. Po dienos savo nepasitenkinimą demonstravo vežėjai. Į gatves išėjo akademinė bendruomenė, į pamokas neatėjo pedagogai… Kur pažvelgsi – vien streikai ir protesto akcijos. Ir visa tai – ne kokioj Graikijoj, Ispanijoj ar Prancūzijoj, o čia – Lietuvoje. Šalyje, kurios šaltakraujai žmonės kone visada tyliai ir nuolankiai kęsdavo viską, kas tik gulė ant jų pečių: augančius senus ir naujai sukurptus mokesčius, šuoliais kylančias kainas, įvairiausias viską nualinančias krizes, oriai gyventi neleidžiančius menkus atlyginimus… Na, negalima sakyti, kad lietuviai niekada nestreikuoja, bet kad taip vienu ypu imtų ir gimtų tūkstančiai maištininkų – tikrai nekasdienis reiškinys.

Ką sako protestuotojai? Visų reikalavimai skirtingi. Vieni – už lengvatinius mokesčius ir akcizus, kiti – už didesnius atlyginimus ir mažesnius darbo krūvius, treti – už tai, kad tiesiog būtų tesimi pažadai. Bet kad ir kokie skirtingi būtų reikalavimai, esmė ta pati – elementarus noras gyventi geriau. Užtat ir važiuoja į gatves, eina į aikštes, atsisako vykdyti savo pareigas, rašo peticijas ir grūmoja, kad tuo viskas nesibaigs.
Ką sako valdžia? Toji toliau žada: stengsimės, bandysime, ieškosime lėšų…
O visuomenė? Ji reaguoja prieštaringai. Tuo įsitikinau antradienį į „Plungės“ feisbuko paskyrą „Laikraštis Plungė“ įkėlusi filmuotą vaizdelį, kuriame – J. Tumo-Vaižganto gatve Plungėje riedantys traktoriai. Po paros šis pusės minutės trukmės vaizdelis jau turėjo 10 tūkstančių peržiūrų, daugybę patiktukų, pasidalijimų ir komentarų. Ir tai, ko gero, geriausias įrodymas to, kad visuomenė nėra abejinga tam, kas vyksta. Ir tai gerai, nes parodo, kad gebame reaguoti, būti aktyvūs, išsakyti ir net apginti savo poziciją. Žinau, kad kažkas dabar pasakys: o kas iš to, kad turi savo poziciją, savo nuomonę, kam ji įdomi, kas pasikeis ją išsakius? Gal kardinalių pokyčių ir nebus, bet TU parodysi, kad nesi bukas ir pasyvus plaukikas pasroviui.
Komentarų apie ūkininkų protestą buvo įvairiausių. Vieni šaukė „valio!“, drąsino ir palaikė. Kiti kritikavo, auklėjo, gėdijo. Esą ūkininkai turtingi, vilas pasistatę, džipų prisipirkę, tad ne protestuoti, o solidesnėmis įmokomis biudžetą maitinti turėtų. Žinoma, pliekti lengviausia, bet, kaip sakoma, kol neapsiavei kito žmogaus batų ir nenuėjai jo kelio, negali ir teisti. Ar aš norėčiau apsiauti ūkininko batus: paryčiais keltis, iki išnaktų dirbti, neturėti poilsio dienų, atostogų? Ko gero, ne. Nemanau, kad žemdirbio duona lengva, tad ir nedrįsčiau jo atžvilgiu būti kategoriška. Matyt, ne pyragai, jei traktorius ne prie darbo, o į gatves gena. Ne pyragai… Kaip ir kitiems, kurių širdyse šiomis dienomis maištas užgimęs. Sakysit, niekam nelengva. Gal ir taip, bet juk niekas nedraudžia stoti ginti savo interesų, o ne patyliukais bambant plaukti pasroviui.