Su parskrendančiais paukščiais emigrantai negrįš

Kovo 29-oji – istorinė Europos Sąjungai diena: Didžioji Britanija pradėjo oficialią pasitraukimo iš šios bendrijos procedūrą. Šalies premjerė Theresa May aktyvavo Lisabonos sutarties

50-ąjį straipsnį, duodama žinią, kad ima vykdyti prieš devynis mėnesius išreikštą britų valią.
„Brexit“ dokumentas pasirašytas, o tai reiškia, kad Jungtinė Karalystė pirmoji paliks šešiasdešimt metų gyvuojančią Europos Sąjungą. Prieš užverdama organizacijos vartus, kas įvyks 2019-aisiais, ji dar turės nueiti ilgą ir, matyt, nelengvą derybų kelią.
Ar škotai seks paskui, kol kas neaišku. Kovo 28 dieną Škotijos parlamentas, desperatiškai mėgindamas išlaikyti šalį bendrijoje, pritarė naujam referendumui dėl išstojimo iš Jungtinės Karalystės.
Atsisveikinti su Europos Sąjunga nenori ir dalis anglų ar velsiečių. Kaip rašoma www.delfi.lt, Didžiosios Britanijos visuomenė „Brexit“ klausimu dabar yra panašiai susiskaldžiusi, kaip ir per referendumą. Dešimtys tūkstančių žmonių šeštadienį dalyvavo eitynėse Londone ir reikalavo, kad Didžioji Britanija liktų bendrijoje, kurios nare tapo prieš 44 metus, o politikai „nutrauktų šią beprotybę“. Tačiau kita dalis visuomenės yra pakilios nuotaikos, nes laukė šios akimirkos daugelį metų.
Žingsnis jau žengtas. Londonas ir Briuselis pradeda derybas. Vienas iš kertinių klausimų – imigracija. Nuo to, kaip pavyks susitarti, priklauso 3 milijonų atvykėlių iš žemyninės Europos, gyvenančių Didžiojoje Britanijoje, ir 1 milijono britų, emigravusių į kitas ES šalis, likimas.
Šiuo metu Jungtinėje Karalystėje dirba ir gyvena daugiau kaip 100 tūkstančių lietuvių. Gal „Brexit“ juos parves atgal į Lietuvą? Ar šia proga neturėtų pasinaudoti politikai, deklaruojantys siekį sugrąžinti prarastus žmones?
Gal ir turėtų, jei iš tiesų tai būtų valstybės prioritetas. Bet, kaip dažniausiai pas mus būna, politikai tik deklaruoja gražiausius ketinimus, skelia populistines kalbas, o konkrečių veiksmų nesiima.
Spėju, kad net juodžiausio „Brexit“ scenarijaus atveju į gimtinę lietuvaičiai neskubėtų. Darbo jėgos geografinis persiskirstymas įvyktų už Lietuvos ribų. Juk tie, kurie sugebėjo adaptuotis svečiose kultūrose, integruotis į kitų šalių darbo rinką, pamatė pasaulio, išmoko kalbų, vargu ar panorės į gimtinę, kur nė viena iš buvusių valdžių neįtikino dirbanti dėl žmonių gerovės.
Drastiškai mažėjant gyventojų skaičiui, viena po kitos užsidaro mokyklos regionuose, tuštėja mažų miestelių gatvės, o kaimuose vis daugiau namų virsta miestiečių vasaros rezidencijomis. Kaip praneša BNS, praėjusiais metais iš Lietuvos išvyko 50 tūkstančių žmonių, šiemet – 14 tūkstančių. Kai statistika tokia, nebėra ko stebėtis, kad mūsų šalyje liko tik trys miestai, kuriuose gyventojų skaičius auga – Vilnius, Kaunas ir Klaipėda.
Matyt, nei šį, nei kitą pavasarį su parskrendančiais paukščiais mūsų broliai ir seserys, sūnūs ir dukros į Lietuvą nesugrįš, bet nepraraskime vilties… nes tėviškės balsas kalba tiesiai į širdį.